harmònija (gr. harmonia – darna), skirtingų (kartais priešingų) elementų dermė, pusiausvyra, suprantama kaip įvairovės ir kaitos pagrindas arba kaip siektini žmonių tarpusavio santykiai, žmogaus būklė. Graikų mitologijoje Harmonija siejama su meile, kuri vienija visus žmones – tai tvarkos ir vienybės personifikacija. Pitagorininkų mokyme harmonija – pasaulio pagrindinis dėsnis, kosmoso tvarka. Jie harmoniją laikė priešpriešų – baigtinumo–begalybės, šviesos–tamsos, ugnies–oro ir kitų – principiniu sutaikomumu. Pitagorininkai įžvelgė tą pačią tvarką dangaus kūnų judėjime, muzikos sąskambių dermėje ir geometrinėse proporcijose. Nuo pitagorininkų laikų harmonija tapo ir matematikos bei geometrijos sąvoka. Žinomas Pitagoro mokymas apie planetų harmonija (heptachordas). Alkmajonas Krotonietis žmogaus sveikatą siejo su harmonija – priešingų kokybių (karšto–šalto, didelio–mažo, sauso–šlapio ir kitų) pusiausvyra. Melisas teigė, kad sveikata yra harmonijos būklė, kai joks pojūtis neturi persvaros. Nuo Platono laikų harmonija siejama su grožio, tvarkos ir tiesos sąvokomis: Platonas harmoniją suprato kaip darniai funkcionuojančios valstybės bruožą (Valstybė, Įstatymai) ir kaip geometrinę pusiausvyrą, muzikinę dermę, astronominę tvarką (Timajas). Harmonijos, kaip išmintingos pasaulio dermės, samprata plėtota vidurinių amžių filosofijoje. G. W. Leibnizo mokymas apie iš anksto nustatytos harmonijos dėsnį pagrįstas atskirų pasaulio dalių tarpusavio suderinamumu. Pasaulis G. W. Leibnizo metafizikoje sudarytas iš atskirų monadų (dinaminių vienetų), kurios negali tiesiogiai ir savarankiškai paveikti viena kitos. Jų darnų sambūvį lemia iš anksto Dievo kūrybiniame akte nustatyta harmonija. Dėl jos monados jungiasi į grupes, hierarchijas viena kitą palaikydamos ir papildydamos. Nei mintis, nei materija nėra pirmesnė viena kitos atžvilgiu – tai, kad minties ir materijos apraiškos dera tarpusavyje, lemia jų išankstinis sukurtumas šiai darnai. Po G. W. Leibnizo nebuvo sukurta reikšmingesnio metafizinio ar gnoseologinio mokymo apie harmoniją. Ji tapo estetikos ir meno teorijos (ypač muzikologijos) kategorija. Sąvokos, savo reikšme artimos (nors netapačios) harmonijos sąvokai, dažnos ir svarbios įvairiose Rytų filosofijos bei religijos mokyklose.
2385