harmònija (gr. harmonia – darna), muzikos sąskambių ir jų santykių visuma; atskiras akordas arba kelių akordų junginys. Būdinga įvairių epochų ir stilių daugiabalsei (polifoninei ir homofoninei) muzikai. Harmonija labiausiai atsiskleidė nuo 16 a., įsigalėjus tercinės struktūros akordams ir tonacinei sistemai. Nuo 19 a. pabaigos harmonija dažnai grindžiama ir netercinės struktūros akordais; kompozitoriai vartoja įvairias dirbtines dermes, chromatinę tonaciją, naujoviškas komponavimo technikas. Harmonija turi didelę reikšmę muzikos kūrinio formai, išraiškingumui. Baroko ir klasicizmo epochų kompozitoriai itin plačiai vartojo harmonijos dinamines (skambėjimo įtampos ir atoslūgio) galimybes. Harmonijos spalvinė raiška buvo svarbi romantizmo ir ypač impresionizmo kompozitoriams.
Nuorodos
Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
| Autorius (-iai) | |
| Redaktorius (-iai) | |
| Publikuota | |
| Redaguota |