Urey Harold Clayton (Haroldas Kleitonas Jùris) 1893 04 29Walkerton (Indianos valstija) 1981 01 05La Jolla (Kalifornijos valstija), Jungtinių Amerikos Valstijų fizikochemikas. Daugelio šalių mokslų akademijos narys.
Išsilavinimas ir veikla
1917 baigė Montanos, 1923 – Kalifornijos universitetą Berkeley. 1919–21 dirbo Montanos, 1924–29 J. Hopkinso (Baltimorėje), 1929–45 – Kolumbijos (Niujorke) universitete, 1945–58 – Čikagos universiteto E. Fermi branduolinių tyrimų institute, 1958–70 – Kalifornijos (San Diego) universitete; profesorius (1934). Dalyvavo Manhattano projekte (1940–45 vadovavo urano izotopų atskyrimo laboratorijai).
Mokslinė veikla
1932 atrado sunkųjį vandenilio izotopą 2H ir pavadino jį deuteriu. Su kitais sukūrė dujų difuzijos metodą urano izotopams 235U ir 238U atskirti, sunkiojo vandens gamybą pramoniniu būdu. 1953 kartu su S. L. Milleriu atliko įžymųjį Millerio–Ureyʼo eksperimentą, kuriuo įrodė, kad teoriškai senovės Žemėje organiniai junginiai galėjo susidaryti iš neorganinių. Laboratorijoje jie sukūrė sąlygas, kurios galėjo egzistuoti Žemėje prieš 4 mlrd. metų (terpė be deguonies, bet joje gausu azoto, metano, anglies monoksido, anglies dioksido, amoniako, vandenilio ir vandens garų), ir tokiomis sąlygomis iš neorganinių junginių gavo organinius junginius (tarp jų ir aminorūgščių). Paskelbė darbų apie cheminę evoliuciją ir cheminių sistemų savireguliavimą.
Harold Clayton Urey
Apdovanojimai
Nobelio chemijos premija (1934).
Atminimo įamžinimas
Jo vardu pavadintas asteroidas nr. 4716 ir krateris Mėnulyje. Amerikos astronomų draugija už pasiekimus astronomijos srityje nuo 1984 teikia H. C. Urey vardo apdovanojimą.