Harrodo ir Domaro ekonomikos augimo modelis

Harrodo ir Domaro ekonomikos augimo modelis (Hãrodo ir Dòmaro ekonòmikos augmo mòdelis), ekonominio augimo modelis, vienijantis H. R. F. Harrodo ir E. D. Domaro ekonominio augimo modelius. Abu ekonomistai juos išplėtojo atskirai beveik tuo pačiu metu (20 a. 4–5 dešimtmečiais). Modeliams būdinga bendra struktūra (tik H. R. F. Harrodo modelis grindžiamas akceleratoriaus, E. D. Domaro – multiplikatoriaus principu), jie remiasi J. M. Keyneso teorijos svarbiausiais teiginiais, rodo pokyčius, vykstančius ilguoju laikotarpiu (J. M. Keyneso modelyje – trumpuoju, kartais ir vidutinės trukmės) netobulosios konkurencijos sąlygomis. Laikomasi nuostatos, kad makroekonominę pusiausvyrą lemia bendroji paklausa (visuminė paklausa), kurios svarbiausias elementas yra investicijos. Neatsižvelgiama į santykinių kainų įtaką gamybos veiksnių proporcijoms (jos laikomos nekintamomis). E. D. Domaras rėmėsi prielaidomis: gaminamas 1 produktas, jam gaminti naudojami 2 gamybos veiksniai (darbas ir kapitalas), jų kiekis, reikalingas produkcijos vienetui pagaminti, yra pastovus, nacionalinių pajamų dalis, skiriama taupymui, nekinta, nėra gamybos masto ekonomijos. Ieškodamas, kokios turi būti investicijos, E. D. Domaras pasiūlė trijų lygčių sistemą. Pasiūlos (gamybos) lygtis: ΔY_S = Iσ; čia ΔY_S – pasiūlos (gamybos) prieaugis, I – investicijos, σ – investicijų vidutinis našumas. Paklausos (pajamų) lygtis: ΔY_D = ΔI/s; čia ΔY_D – paklausos (pajamų) prieaugis, ΔI – investicijų prieaugis, s – ribinis polinkis taupyti, t. y. santaupų prieaugis disponuojamoms pajamoms padidėjus 1 vienetu (apskaičiuojamas kaip santaupų ir disponuojamų pajamų prieaugių santykis), 1/s – multiplikatorius. Makroekonominės pusiausvyros lygtis, t. y. bendrosios paklausos ir bendrosios pasiūlos (visuminė pasiūla) prieaugiai lygūs: ΔI/s = Iσ. Investicijų augimo norma: ΔI/I = σs. H. R. F. Harrodas rėmėsi prielaidomis, kad investicijų apimtis sudaro pastovią nacionalinių pajamų dalį, investicijų dydį lemia bendroji paklausa, t. p. J. M. Keyneso pusiausvyros sąlyga, kad t laikotarpio taupymo apimtis S_t lygi investicijų apimčiai I_t. Taupymas priklauso nuo to paties laikotarpio nacionalinių pajamų Y_t: S_t = sY_t; čia s – ribinis polinkis taupyti (s = 1 – b; b – ribinis polinkis vartoti, t. y. vartojimo prieaugis disponuojamoms pajamoms padidėjus vienetu, apskaičiuojamas kaip vartojimo ir disponuojamų pajamų prieaugių santykis). I_t = α(Y_t – Y_t–1); čia α – akceleratorius. S_t = Y_t, tada sY_t = α(Y_t – Y_t–1) = αΔY, s/α – ΔY/Y_t; čia ΔY – pajamų prieaugis. Modelis leidžia nagrinėti stabilaus ekonominio augimo galimybę, stabilaus ekonominio augimo tikimybę esant visiškam užimtumui, garantuotų ekonomikos augimo tempų pastovumą, atsižvelgti ir į kitus veiksnius, pvz., techninę pažangą, pinigus.

Harrodo ir Domaro ekonominio augimo modelis