Haršà (Harṣa), Haršavardhanà (Harṣavardhana) apie 587 647, Šiaurės Indijos valdovas (606–647). Pušabhutų dinastijos.
606 tapęs Kannaudžo valdovu nukariavo Valabhi, Magadhą, Kašmyrą, Gudžaratą bei Sindą ir suvienijo Šiaurės Indiją (jo valstybei priklausė teritorija nuo Pandžabo vakaruose iki Assamo rytuose). Užkariavimais sukurtos valstybės necentralizavo – ją sudarė vasalinės kunigaikštystės. Siekė pajungti ir Pietų Indiją, bet jo ekspansiją sulaikė Dekano valdovas Pulakešinas II, kuris apie 630 sumušė į jo valdas įsiveržusią Haršos kariuomenę. Apie 641 Harša užmezgė diplomatinius santykius su Kinijos imperatoriumi Taidzongu. Po Haršos mirties jo valstybė suiro.
Globojo literatūrą; jo rūmuose kūrė poetas Majūra ir rašytojas Bana, kurio istoriniame romane Haršos gyvenimas aprašyta jo valdymo pradžia. Harša sanskritu parašė budistinių himnų, dramas Prijadaršika, Ratnavale, Nagų džiaugsmas (šios siužetas grindžiamas budistų legenda, kurioje aukštinamas pasiaukojimas).