Hartmann von Aue (Hártmanas fon Áuė), Hartmann von Ouwe apie 1168Švabija po 1210, minezingeris, riterinio epo autorius (vienas žymiausių). Spėjama, mokėsi Raichenau vienuolyno mokykloje, vėliau tarnavo Auės (Eglisau) barono dvare. Klajojo po Vokietijos žemes ir Flandriją, dalyvavo 1189–90 kryžiaus žygyje. Pirmasis žinomas kūrinys buvo trubadūrų įtakoje parašytas širdies (sielos) ir kūno dialogas apie meilės esmę (Knygelė / Büchlein apie 1180–85). Parašė karaliaus Artūro legendų ciklui artimus eiliuotus romanus Erekas (Erec apie 1185), Ivenas (Iwein, po 1200), eiliuotas legendas Vargšas Heinrichas (Der arme Heinrich apie 1195), Grigalius ant uolos (Gregorius auf dem Steine apie 1187–89), meilės ir kryžiaus žygių dainų. Teigė meilės ir pareigos dualizmą, skelbė neturtą ir moralinį tobulėjimą. Kūriniams būdinga ištobulinta forma, estetinių ir stilistinių kategorijų darna. Hartmanno von Aue’s kūrinių motyvus naudojo 19–20 a. vokiečių rašytojai (T. Mannas ir kiti).
R: Werke 3 Bde. Leipzig 1934; Epische Dichtungen Jena 1939.