hãthajoga (skr. haṭha – jėga, ištvermė + joga), hinduizme – tradicinė jogos disciplina. Siekiama išskaistinti ir suvienyti subtiliajame kūne simboliškai įsivaizduojamas Saulės (Ha) ir Mėnulio (Tha) gyvybinės jėgos (pranos) sroves, pažadinti nesąmoningą subtiliąją energiją (kundalini) ir suvokti sąmoningą galią (citšakti), kuri mirtingą kūną perkeičia į dieviškąjį (divjadeha) ar deimantinį (vadžradeha) kūną, nepavaldų gamtos dėsniams. Svarbiausi metodai – asanos (tam tikros kūno pozos), pranajama (kvėpavimo reguliavimas), praną (kvėpavimą) sustabdančios bei stimuliuojančios bandhos (mazgai) ir (arba) mudros (gestai). Hathajogos užuomazgų esama Upanišadose, metodai išplėtoti 8–12 a. (tantrizmo klestėjimo laikotarpiu), susiklostė vėlyvaisiais viduriniais amžiais. Pagrindiniai hathajogai skirti veikalai: Svatmaramos Jogendros Hathajogos žibintas (Hathajogapradypika 14–15 a.), Gorakhnathui priskiriamas Gorakšos vadovas (Gorakšapaddhati), 17 a. pabaiga datuojami Gherandos rinktinė (Gheranda samhita) ir Šivos rinktinė (Šiva samhita). Po II pasaulinio karo hathajoga pradėjo plisti Vakarų šalyse (iš dvasinės disciplinos tampa holistine kūno ir proto lavinimo psichotechnologija).
171