hebrastika (gr. Hebraios – žydas), filologijos šaka, tirianti hebrajų kalbą ir rašto paminklus. Hebrajų kalbos tyrimas savarankiška disciplina tapo 8–9 a. (nors lingvistikos pradmenų jau yra 3–5 a. Talmude). Tiberiadoje masoretai sudarė hebrajų Biblijos vokalizacijos sistemą, aiškino sudėtingas vietas. 9 a. Babilonijoje sudaryti pirmieji hebrajų kalbos žodynai ir atlikti kalbos tyrimai. Cemachas ben Paltoja parašė veikalą Sąvadas, semitų lyginamosios filologijos pradininkas Jehuda ibn Kureišas sudarė hebrajų–aramėjų–arabų kalbos žodyną Sprendimų knyga, Saadija ben Josefas – Žodyną, vėliau parengė jo variantą su vertimu į arabų kalbą ir traktatu apie poetiką, parašė gramatiką Apie kalbą. 10–11 a. hebraistika plėtota Ispanijoje ir kitose arabų kultūros šalyse. Buvo kuriama mokslinė terminologija, mokymas apie žodžių šaknis, veiksmažodžius (Dunašas Abu Saglis ibn Tamimas, Menachemas ben Sarukas, Dunašas ben Labratas, Jehuda ben Davidas Chajudžas, Šmuelis ibn Nagdela, Mošė ibn Gikatila, Abu Ibrahimas ibn Barunas).
12–13 a. hebraistika daugiausia plėtota Europoje. Natanas ben Jechielis sudarė Talmudo kalbos žodyną Sąvadas (apie 1100), Abrahamas ibn Ezra parašė knygas Gramatikos pagrindas, Skaidrumas, Jehuda Alcharizis – Įvadą į šventąją kalbą, Davidas Kimchi – Biblijos gramatiką ir žodyną Visuma, jo brolis Mošė Kimchi – gramatikos sąvadą Einantis tikėjimo keliais. Ibn Tibonų šeima iš arabų kalbos išvertė žydų filosofijos ir filologijos svarbiausius veikalus, parašė pastabų apie vertimo į hebrajų kalbą teoriją.
Renesanso ir reformacijos laikotarpiu hebraistika pradėjo domėtis ir mokslininkai ne žydai; laikytasi nuostatos, kad hebrajų kalba yra visų kitų kalbų pradininkė, su ja lygintos senoji graikų ir lotynų kalbos. E. Levita (arba Bachuras, 1470–1549) tyrė gramatiką (Bachuro knyga, Sintaksė, Masoretų istorija). 16 a. hebrajų kalba pradėta dėstyti Ingolstadto, Tübingeno, Leuveno universitetuose. J. Reuchlinas (1455–1522) parašė gramatiką (Hebrajų kalbos pradžiamokslis su žodynu / Rudimenta linguae Hebraicae una cum lexico 1506). J. Buxtorfas vyresnysis (1564–1629) sudarė žodynų, hebrajų Biblijos konkordanciją (žodžių ir posakių rodyklę su puslapio ir eilutės nurodymu), parengė Rabinistinę hebrajų Bibliją (Biblia Hebraica Rabbinica 1618–19; su straipsniu apie masoretus), žydų knygų bibliografiją Rabinistinė biblioteka (Bibliotheca Rabbinica), Bazelio universitete vadovavo hebrajų kalbos katedrai. Vėliau jai vadovavo J. Buxtorfas jaunesnysis, jis parašė knygų apie hebrajų kalbos istoriją, išvertė žydų filosofijos svarbiausius veikalus. T. Martinas parengė hebrajų kalbos žodyną Dictionarum Hebraicum (apie 1520), S. Paginas – Šventos kalbos tezaurą (Thesaurus linguae sanctae 1529), S. Münsteris – lotynų–graikų–hebrajų kalbų žodyną Dictionarum trilinguae (1530). 17 a. V. Schindleris (su kitais) parengė hebrajų, chaldėjų, sirų, arabų kalbų ir Talmudo žodyną Lexicon Pentaglotten (1612). Jehuda Leibas Ben Zeevas (1764–1811) – gramatiką Hebrajų kalbos mokslas (1796), žodyną (1806), veiksmažodžių lenteles. 19 a. žymiausias hebraistas ir orientalistas – W. Gesenius (1786–1842) parašė semitų kalbotyros, hebrajų kalbos istorijos veikalų (Hebräische Grammatik 1813; išversta į daugelį Europos kalbų, Kritische Geschichte der hebräischen Spräche und Schrift 1815), parengė konkordanciją (Thesaurus philologico-criticus linguae hebraichae et chaldaicae Veteris Testamentus 3 tomai, išleista 1858), chrestomatiją (Hebräisches Lesebuch). Jo iniciatyva hebrajų kalba padėta dėstyti Hallės universitete.
Dabartinės hebrajų kalbotyros pradininkas E. Ben Jehuda (L. Perelmanas, 1858–1922) 1890 Palestinoje įsteigė Hebrajų kalbos tarybą (nuo 1953 Hebrajų kalbos akademija), sudarė pirmą dabartinės hebrajų kalbos žodyną (1910–53). A. Even Šošanas (1906–84) parengė daugiatomį žodyną Hebrajų kalbos lobis (1966–71). 21 a. pradžioje hebraistikos centrai veikia Izraelyje, daugelyje Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Japonijos universitetų.
LIETUVOJE hebrajų kalba pradėta dėstyti 1572 Vilniaus jėzuitų kolegijoje, vėliau – Vilniaus universitete. Dvasinėje katalikų akademijoje nuo 1834 veikė Hebrajų kalbos katedra; dėstė D. Podzerskis, A. Elenbogenas, S. F. Žukovskis ir kiti. Vilniaus universitete po 1807 hebrajų kalbą tyrinėjo K. Kontrimas (1820 jis siekė Vilniaus universitete pradėti orientalistikos ir Rytų kalbų studijas), L. Borovskis, S. F. Žukovskis. J. K. Gintila tyrė Talmudą, parašė lenkų–hebrajų ir hebrajų–žydų–lenkų kalbų žodynus, sukaupė didelę hebrajiškų rankraščių ir knygų biblioteką. S. J. Finas (1818–90) parengė pobiblinės hebrajų kalbos žodyną Lobis (3 tomai, išleistas 1900) ir hebrajų kalbos istoriją Kalba ištikimiems (1879), J. Šteinbergas sudarė hebrajų–vokiečių–rusų kalbų žodyną Šviesulių valda (1902). 20 a. pirmoje pusėje jebraistiką plėtojo N. Šapira (1894–1941), 1926–40 jis vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto (iki 1930 Lietuvos universitetas) Semitologijos katedrai. Vilniaus universitete 1993 pradėta dėstyti dabartinė hebrajų kalba. Ji dėstoma Šolom Aleichemo žydų valstybinėje mokykloje (įkurta 1989 Vilniuje), Izraelio žydų agentūros atstovybės Lietuvoje Sochnut rengiamuose kursuose.
2218