Hebridai

Harriso salos kraštovaizdis

Hebrdai (Hebrides), salynas Atlanto vandenyne, prie Škotijos vakarinių krantų. Priklauso Didžiajai Britanijai. Plotas 7300 km². 42 000 gyventojų (2001). Skirstomi į Vidinius Hebridus ir Išorinius Hebridus; juos skiria Hebridų jūra, Šiaurės Minčo ir Mažojo Minčo sąsiauriai. Salynas apima 40 didelių ir apie 500 mažų salų. Didžiausios Išorinių Hebridų salos: Lewisas, Harrisas, Šiaurės Uistas, Pietų Uistas; Vidinių Hebridų: Skye, Mullis, Islay, Jura.

Salų rytiniai krantai aukšti, statūs, vakariniai – žemi, plačiais paplūdimiais. Vidinių Hebridų paviršius kalvotas, yra kalnų. Didžiausias aukštis 1009 m (Cuillin Hillso kalvagūbris Skye saloje). Išoriniuose Hebriduose daugiausia žemumos. Salos susidariusios iš suraukšlėtų (kaledoninės kalnodaros laikotarpiu) kristalinių uolienų (gneisų, granulitų), perkirstų magminių uolienų intruzijų, smiltainių, bazaltų, piroklastinių uolienų. Hebriduose yra karstinių urvų (Fingalio urvas Staffos saloje).

Klimatas vidutinių platumų jūrinis; dažni štormai. Per metus iškrinta 1170 mm kritulių (daugiausia rudenį ir žiemą). Durpynai, pievos, dirbamieji laukai.

Gyvulininkystė, žvejyba (didžiausias uostas Stornoway), vilnonių audinių audimas. Kasamos durpės. Laužiamas marmuras.

Didžiausios gyvenvietės: Stornoway (Lewiso saloje), Portree (Skye saloje).

Istorija

Ikiistoriniais laikais gyventa keltų, kuriuos 6 a. atvertė į krikščionybę airių misionierius Šv. Kolumba. Nuo 8 a. Hebridus puldinėjo ir pamažu užkariavo norvegai (valdė iki 1266). Vėliau valdė škotų klanų vadai (1346 įsitvirtino MacDonaldai). 16 a. Hebridai atiteko Škotijai. 18 a. pasibaigus vidaus karams paspartėjo ūkio plėtra, daugėjo gyventojų. Ilgainiui vietos ūkis negalėjo garantuoti gyventojų gerovės. 19–20 a. daug Hebridų gyventojų emigravo į Australiją ir Kanadą, o smulkių žemės savininkų pardavė žemes Škotijos avių augintojams, patys susitelkė į pakrančių miestelius, ėmė verstis žvejyba.