hedonzmas (gr. hēdonē – malonumas), požiūris, kad malonumas ir jo siekimas yra aukščiausias gėris. Skiriama psichologinė ir etinė hedonizmo samprata. Psichologinis hedonizmas teigia, kad žmogaus kiekvienas troškimas ar siekis yra veikiamas skirtingai suvokiamo malonumo. Etinis hedonizmas siekia nustatyti, kuris poelgis atneša didžiausią malonumą, ir nubrėžti ribą, kurią peržengus malonumą teikiantis poelgis bus nemoralus. Hedonizmo pagrindinė problema – surasti kriterijus maloniems tikslams nustatyti. Hedonizmo svarbiausias argumentas – esama malonumo rūšių, kurios yra savaime geros, pavyzdžiui, malonios mintys. Antikoje hedonizmą praktikavo Aristipas, epikūrininkai, naujaisiais amžiais – C. A. Helvétius, P. H. T. d’Holbachas; J. Benthamas suformulavo kriterijus, leidžiančius išmatuoti individualaus pasitenkinimo poelgiu dydį.
L: Markizas de Sadas Filosofija buduare Vilnius 1994; J. C. Goshing Pleasure and Desire Oxford 1969; R. B. Brandt A Theory of the Good and the Right Oxford 1979.
952