hėgelzmas, G. W. F. Hegelio filosofijos plėtotė, kurią įvairiomis kryptimis vykdė jo sekėjai. Šios filosofijos universalumas lėmė tai, kad joje vienos sistemos komponentais tapo skirtingos, sunkiai suderinamos problemos, teoriniai ir praktiniai jų motyvai. Po G. W. F. Hegelio mirties mokiniai ir kritikai perėmė tik kai kuriuos jo filosofijos aspektus, juos savaip interpretuodami ar net supriešindami; filosofija prarado vientisumą, suskilo. Labiausiai diskutuota religijos, teisės ir valstybės filosofijos klausimais. Svarbiausios hėgelizmo kryptys vėliau įgijo dešinės ir kairės pavadinimus. Dešinieji hėgelininkai (G. Gableris, K. Göschelis, H. Hinrichsas ir kiti) rėmėsi G. W. F. Hegelio tikrovės protingumo idėja, ją tiesiogiai siejo su esama valstybe, jos santvarka ir įstatymais. G. W. F. Hegelio filosofiją jie traktavo pirmiausia kaip racionalią teologiją. Kairieji hėgelininkai, vadinami jaunahėgelininkiais (D. Straussas, A. Ruge, M. Stirneris, L. Feuerbachas, ankstyvasis K. Marxas ir kiti), pabrėžė esamos santvarkos atgyvenimą ir jos reformavimo būtinumą bei protingumą; buvo religijos kritikai, pabrėžė subjektyvų, asmenišką istorijos veiksnį. Tarpinei krypčiai galima priskirti tuos filosofus, kurie siekė likti griežtais G. W. F. Hegelio sekėjais (C. Michelet, K. Rosenkranzas ir kiti). Jo filosofija netiesiogiai paveikė B. Bosanquet, F. H. Bradley (Didžioji Britanija), H. Taine’ą, J. Renaną (Prancūzija), M. Bakuniną, A. Gerceną (Rusija), B. Croce, G. Gentile (Italija), J. Royce’ą (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir kitus. 20 amžiaus pradžioje atgimusios G. W. F. Hegelio filosofijos idėjos vadinamos neohėgelizmu.
1874
jaunahėgelininkiai