Heidelberg

Heidelberg (Hedelbergas), miestas Vokietijos pietvakariuose, Badeno‑Viurtembergo žemėje, į pietryčius nuo Mannheimo.

Heidelbergo senamiestis; priekyje – Senasis tiltas (1788), tolumoje – Heidelbergo pilis (13–18 a.)

159 200 gyventojų (2021).

Heidelbergas įsikūręs prie Neckaro upės. Per Heidelbergą eina Mannheimo–Heilbronno geležinkelis, pro Heidelbergą (į vakarus nuo miesto) – Frankfurto prie Maino–Karlsruhės automobilių magistralė.

Poligrafijos pramonės mašinų, transporto priemonių, statybinių medžiagų, matavimo ir medicinos prietaisų, didelio slėgio siurblių, kompiuterių programinės įrangos gamyba; biotechnologijų įmonės. Poligrafijos, chemijos, odos, tekstilės, maisto pramonė.

Turizmas; Heidelbergo pilį kasmet aplanko keli milijonai žmonių. Miestą su pilimi ir Königstuhlio kalnų masyvo viršūne jungia funikulierius. Kurortas (mineralinės versmės).

Heidelbergo universitetas; jo Geologijos ir paleontologijos institute yra iškastinio žmogaus heidelbergiečio žandikaulis (rastas netoli Heidelbergo). Aukštosios mokyklos, tarp jų – judaikos, bažnytinės muzikos, pedagoginė. Heidelbergo mokslų akademija, daug mokslinio tyrimo institutų (tarp jų – M. Plancko institutai), mokslo draugijų. Astronomijos observatorija.

Muziejai, tarp jų – Kurpfalco muziejus (jame – heidelbergiečio žandikaulio liejinys), Vokietijos vaistinių muziejus (pilyje), etnografijos muziejus (buvusiuose Weimaro respublikos rūmuose), F. Eberto memorialinis muziejus. Teatras. Botanikos ir zoologijos sodai.

2271

Architektūra

Senojo tilto vartai Heidelberge (1788, 1947 atstatyti)

Heidelbergo pilis (13–18 a.). Bažnyčios: Šv. Vito ir Jurgio (11 a., 1483 perstatytas choras), Šventosios Dvasios (1441), Šv. Petro (pradėta 1485, perstatyta 1870). Renesansinis namas Zum Ritter (1592), 18 a. gyvenamieji pastatai. Barokinė rotušė (1705) ir Jėzuitų kolegija (1711) su bažnyčia (1751, abiejų architektas J. A. Breunigas). Neoklasicistinė triumfo arka (1781, architektas N. de Pigage’as), pastatyta princo Karolio Teodoro garbei. Senasis tiltas su vartais (1788, per II pasaulinį karą sugriauti, 1947 atstatyti). Heidelbergo universiteto pastatai: senasis (1728, architektas J. A. Breunigas, 1885 pristatyta Senoji aula, architektas J. Durmas), naujasis (1932, architektas C. Gruberis) su buvusios miesto sienos bokštu Hexenturm (13 a.). Bendrovės Heidelbergo cementas būstinė (2020, architektūrinė bendrovė Albert Speer + Partners).

2271

Istorija

Minimas 1196; Wormso vyskupo valda. 13 a. pradžioje–1803 priklausė Pfalco kunigaikščiams; 1225–1720 jų rezidencija. 1386 įkurtas universitetas (vienas seniausių, veikiančių Vokietijoje), 1556–1616 buvo virtęs vienu iš evangelikų reformatų doktrinos – kalvinizmo – centrų; garsi universiteto biblioteka (Biblioteca Palatina) 1622 atiteko katalikams ir išgabenta į Vatikaną.

Heidelbergas per Trisdešimties metų karą (1618–48) ne kartą niokotas. 1689 ir 1693 buvo užimtas Prancūzijos kariuomenės ir vėl nusiaubtas. 1803 prijungtas prie Badeno didžiosios kunigaikštystės.

Per II pasaulinį karą beveik nenukentėjęs Heidelbergas buvo priskirtas Jungtinių Amerikos Valstijų okupacinei zonai; čia įsikūrė amerikiečių kariuomenės Vokietijoje vyriausias štabas ir Jungtinių Amerikos Valstijų okupacinės zonos karo pabėgėlių globos organizacijos (IRO) centrinė įstaiga, t. p. Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) skyrius.

1412

Lietuviai

Nuo 16 a. antros pusės Heidelbergo universitete studijavo Lietuvos didikai ir bajorai.

1945 05–12 į Heidelbergą atvyko apie 100 karo pabėgėlių lietuvių. Dalis jų įsidarbino Heidelberge įsikūrusio Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės vyriausiojo štabo Europoje įstaigose. Kiti studijavo universitete (humanitarinius mokslus – 23, mediciną – 21, teisę – 12, ekonomiką – 9); 1949 studijavo 86 lietuviai.

1946 išleisti 3 neperiodinio žurnalo Studentų dienos numeriai (redaktorius S. Selėnas), 1947–48 – 3 žurnalo Scholar numeriai (redaktorius A. Zubras-Zemribas).

1945–47 karo pabėgėliai studentai gyveno Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) įsteigtame bendrabutyje. 1945 pabaigoje Heidelberge gyvenę 95 lietuviai ir apie 60 įsikūrusių jo apylinkėse susibūrė į Heidelbergo lietuvių bendruomenę (pirmininkas B. Sližys); 1946 07–1949 viduryje bendruomenei priklausė apie 200 narių.

1945–51 Heidelberge veikė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus skyrius (vadovai A. Koncė, A. Valiuška, Balsevičius). Heidelbergo lietuvių parapijai (veikė prie vietos katalikų parapijos) vadovavo kunigai P. Bačinskas, A. Valiuška, P. Vasaris, Jokūbauskas.

1949–51 dauguma lietuvių išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. 1951 Heidelberge buvo likę apie 10, apylinkėse – apie 25 lietuvius (daugiausia atvykę iš Mažosios Lietuvos).

2271