helenzmas (gr. Hellēn – graikas; graikiškas), senovės Graikijos ir kai kurių Rytų šalių (Persijos, Egipto, Pergamo, Ponto, Baktrijos, Partų karalystės ir kitų) istorijos ir kultūros laikotarpis (323–30 pr. Kr.). Prasidėjo Aleksandrui Makedoniečiui pajungus Achaimenidų valdomą Persiją, baigėsi žlugus paskutinei helenistinei valstybei – Ptolemajų valdomam Egiptui.
Helenizmo terminas
Helenizmo terminą pirmasis 1836 pavartojo vokiečių mokslininkas J. G. Droysenas. Jis nurodė, kad šio laikotarpio pagrindinis bruožas – graikų kultūros sklaida ir sąveika su Aleksandro Makedoniečio užkariautų Rytų kraštų kultūra.
Helenistinės valstybės
Graikų kultūra daugiausia plito naujuose, dažniausiai Aleksandro Makedoniečio įkurtuose miestuose (Plutarcho teigimu, jų įkūrė apie 70). Graikų ir makedonų bei Rytų šalių tautų ūkinė, politinė, socialinė ir kultūrinė sąveika po Aleksandro Makedoniečio mirties (323 pr. Kr.) vyko suirusios jo imperijos vietoje susikūrusiose helenistinėse valstybėse.
Žymiausios helenistinės valstybės buvo Seleukidų imperija Vakarų Azijoje (312–64 pr. Kr.), Antigonidų valdoma Makedonija ir Graikija (306–168 pr. Kr.), Ptolemajų – Egiptas (305–30 pr. Kr.) bei Atalidų – Pergamas Mažojoje Azijoje (283–133 pr. Kr.). Jose paplito bendrinė graikų kalba koinė, graikų valstybės ir teisės, papročių ir kultūros normos. Ūkio centrams iš Graikijos pamažu keliantis į Rytus čia sparčiai plėtojosi prekyba (pradėta intensyviai prekiauti su kraštais, esančiais į šiaurę nuo Kaspijos jūros, pietuose – su Etiopija bei Sudanu, Viduržemio jūros regiono vakarinėmis sritimis, rytuose – su Indija ir Kinija), amatai.
helenistinės valstybės
Helenistinių valstybių valdymas
Graikai ir makedonai iš Rytų tautų perėmė monarchinę (absoliuti valdovo valdžia, valdančiosios šeimos kultas) valdymo, mokesčių ir išpirkų sistemas; visą žemę imta laikyti valdovo nuosavybe. Polis iš miesto-valstybės, kurioje gyvavo demokratinės institucijos (piliečių susirinkimas, renkama taryba, renkamų pareigūnų kontrolė, iždas, švietimo sistema), virto valdovo kontroliuojama miestiečių bendruomene, turinčia ypatingų politinių ir ūkio privilegijų. Dažniausiai valdovas į polių vidaus reikalus beveik nesikišdavo, bet juose buvo karinės įgulos, reziduodavo karaliaus atstovas, poliai mokėdavo nustatytą duoklę (kai kuriuos polius valdovas galėjo atleisti nuo dalies mokesčių ar suteikti jiems savivaldą ir taip išsaugoti piliečių lojalumą), karalius kontroliavo polių užsienio politiką, sprendė jų tarpusavio konfliktus. Graikijoje helenizmo laikotarpiu dėl politinės įtakos varžėsi ne tik didžiausi ir įtakingiausi poliai – Atėnai ir Sparta, bet ir Achajų sąjunga (atkurta 280–281 pr. Kr., nuo 250 pr. Kr. jai priklausė ir 371 ar 370 įkurtos Arkadijos karinės sąjungos poliai) bei Aitolijos sąjunga.
Religija ir mokslas
Glaudūs ryšiai su Rytų kultūromis lėmė graikų religijos pokyčius – 3 a. pr. Kr. Delo saloje įsigalėjo egiptiečių dievo Serapio kultas, Graikijoje imta garbinti Izidę bei atsitiktinumo deivę Tichę. Šie ryšiai t. p. skatino mokslo ir kultūros plėtrą: Pergamas, Antiochija, Rodo sala, Egipto Aleksandrija (Aleksandrijos muziejus, Aleksandrijos biblioteka) tapo žymiais mokslo ir kultūros centrais. Sistemingai plėtota astronomija (Aristarchas Samietis, Hiparchas), matematika bei mechanika (Euklidas, Archimedas, Apolonijas Pergietis), geografija (Eratostenas), medicina (Herofilas, Erasistratas) ir kitos mokslo šakos.
Helenizmo pabaiga
2–1 a. helenistinės valstybės dėl socialinių prieštaravimų ir dinastinių konfliktų ėmė silpti, jas užkariavo ir kai kurias helenizmo tradicijas perėmė romėnai.
879