Helgoland (Hèlgolandas), sala Šiaurės jūros pietryčiuose, netoli Vokietijos krantų, apie 75 km į šiaurę nuo Wilhelmshaveno. Priklauso Vokietijai. Plotas apie 1 km2. 1300 gyventojų (2019). Vakariniai ir šiaurės vakariniai krantai aukšti, statūs (iki 50 m aukščio klifai), kiti – žemi, smėlėti. Salą sudaro 2 dalys (suskilo 1720 dėl stiprios audros sukelto potvynio) – Hauptinsel (vakarinė, didesnė) ir Düne (rytinė, mažesnė); jas skiria 0,9 km pločio sąsiauris. Didesnę dalį Hauptinselio paviršiaus (vakaruose) užima plynaukštė (didžiausias aukštis 61 m). Paplūdimiai. Kurortas ir turizmo centras. Ornitologijos, jūrų biologijos, radijo ir televizijos stotys. Oro uostas. Keltai į žemyninį krantą.
Nuo 1402 Helgolandas priklausė Šlėzvigo hercogystei, nuo 1714 Danijai, nuo 1807 (oficialiai nuo 1814) Didžiajai Britanijai, nuo 1870 Vokietijai (Didžioji Britanija iškeitė į Zanzibarą). Iki I pasaulinio karo saloje buvo karinė jūrų bazė. 1914 prie Helgolando Didžiosios Britanijos laivynas nugalėjo Vokietijos eskadrą. Po II pasaulinio karo salą užėmė Didžioji Britanija, 1952 perdavė Vokietijai.