M. Koperniko heliocentrinė pasaulio sistema
heliocentrnė pasáulio sistemà, dangaus kūnų (Žemės, Mėnulio, Saulės, planetų) sistemos sandaros įvaizdis, susiformavęs 16–17 a., pagal kurį, pasaulio (Visatos) centre yra ne Žemė (geocentrinė pasaulio sistema), o Saulė. Heliocentrinės pasaulio sistemos idėja iškelta 3 a. pr. Kr. (Aristarchas Samietis). Heliocentrinės pasaulio sistemos kūrėjas – lenkų astronomas M. Kopernikas. Jo idėjos išdėstytos veikale Apie dangaus sferų sukimąsi (De revolutionibus orbium caelestium 1543). Aplink Žemę skrieja tik Mėnulis, Žemė ir kitos planetos skrieja aplink Saulę (vadinasi, Žemė – planeta). Arčiausiai Saulės juda Merkurijus, toliau Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris ir Saturnas (tiek tuo metu buvo žinoma). Planetos skrieja viena kryptimi, apskritimais ir tolygiai (pakartotas senas teiginys apie tobulą dangaus šviesulių judėjimą). Žemė sukasi apie vieną iš savo skersmenų, todėl kyla parinio šviesulių judėjimo įspūdis. M. Kopernikas negalėjo labai tiksliai pagrįsti savo teiginių, bet jų realumą rodė paprastas šviesulių regimojo judėjimo žvaigždžių fone paaiškinimas. Žvaigždės, pasak M. Koperniko, išsidėsčiusios ant pasaulį gaubiančios sferos.
M. Koperniko mokymas iš pradžių sunkiai skynėsi kelią – pernelyg buvo įsigalėjęs geocentrinės pasaulio sistemos įvaizdis. Jo idėjoms labai priešintasi. Heliocentrinės pasaulio sistemos modeliui tobulėti ir įsigalėti padėjo garsių 17 a. mokslininkų darbai. G. Galilei 1609 pirmasis panaudojo teleskopą. Jo atradimai (kalnai ir lygumos Mėnulyje, Veneros fazės, Jupiterio palydovai, tamsios Saulės dėmės) įtikinamai rodė, kad dangaus šviesuliai nėra kažkokios ypatingos, visai skirtingos negu Žemė, prigimties, kad planetos iš tikrųjų skrieja aplink Saulę. Apibendrinęs stebėjimus J. Kepleris 1609–18 atrado planetų judėjimo aplink Saulę dėsnius. Jis paneigė, kad dangaus kūnai gali judėti tik apskritimais ir tolygiai. I. Newtono atrastas visuotinės traukos dėsnis (gravitacija) atskleidė priežastį, kodėl planetos skrieja aplink Saulę ir nepalieka jos. Ilgainiui buvo atsisakyta žvaigždžių sferos įvaizdžio. Paaiškėjo, kad žvaigždės – tai bekraštėje erdvėje išsisklaidžiusios tolimos saulės, bet dar ilgai manyta, jog Saulė (kaip žvaigždė) yra žvaigždžių sambūrio centre arba arti jo. Tik 20 a. pirmoje pusėje tapo aišku, kad Saulė yra labai toli nuo Galaktikos (žvaigždžių sistemos) centro. Taigi Saulė tėra planetų ir mažesnių kūnų sistemos, vadinamos Saulės sistema, centre.
906