hèlis (Helium; gr. hēlios – saulė), He, periodinės elementų sistemos VIII A grupės cheminis elementas, inertinės dujos. Helis – vienatomės bespalvės, bekvapės, apie 7 kartus lengvesnės už orą dujos. Skystojo helio žinomos 2 modifikacijos – HeI ir HeII (ši egzistuoja tik 0–2,2 K temperatūrų intervale). HeII yra kvantinis skystis, kuriam būdinga supertakumas ir superlaidumas. 2,5 MPa slėgyje ir –272 °C temperatūroje helis sukietėja – virsta skaidria bespalve mase. Helis turi didžiausią iš visų cheminių elementų jonizacijos potencialą (24,58 eV), todėl yra nereaktyvus ir nesudaro patvarių junginių. Helio yra Žemės atmosferoje, kai kuriose gamtinėse (daugiausia urano rūdynų) dujose, naftoje, mineraluose kleveite ir monacite, kai kurių mineralinių versmių vandenyje, labai daug – Saulės ir žvaigždžių atmosferoje. Pagal paplitimą Visatoje helis yra antras po vandenilio. Helis susidaro Žemės gelmėse skylant uranui, toriui ir kitiems radioaktyviesiems elementams. Pramoniniu būdu helis išskiriamas iš smarkiai šaldomų gamtinių dujų, jį t. p. galima išskirti iš mineralų ir kai kurių mineralinių versmių vandens. Inertinėje helio terpėje pjaustomi, lydomi, suvirinami reaktyvūs metalai, konservuojami maisto produktai, naudojamas branduolinėje technikoje; skystasis helis – aušalas, žemųjų temperatūrų termometrų darbinė medžiaga.
Helis pirma (1868) buvo atrastas Saulės protuberantų spektre (P. J. C. Janssenas, ir J. N. Lockyeris) ir tik 1895 Žemėje minerale kleveite (W. Ramsay).
1
9