helmintològija (helmintai + gr. logos – mokslas), parazitologijos mokslo dalis, tirianti helmintus. Skirstoma į bendrąją helmintologiją, medicininę helmintologiją, veterinarinę helmintologiją ir fitohelmintologiją. Bendroji helmintologija tiria helmintų sandarą, fiziologiją, gyvenimo ciklus, ekologiją, geografinį paplitimą, sistematiką. Medicininė helmintologija nagrinėja žmoguje parazituojančias helmintų rūšis, jų plitimo būdus, sukeliamas ligas, diagnostikos, gydymo ir profilaktikos priemones. Veterinarinė helmintologija tiria verslinių ir naminių gyvūnų helmintus bei helmintozes. Augaluose parazituojančius helmintus (nematodus) ir jų sukeliamas ligas nagrinėja fitohelmintologija.
Helmintologijos raida
Duomenų apie helmintus randama Hipokrato ir Aristotelio raštuose. Kaip mokslas helmintologija pradėjo rutuliotis 18 a. antroje pusėje. Jos raidai įtakos turėjo K. A. Rudolphi (Vokietija) moksliniai tyrimai. 1819 jis paskelbė duomenų apie visus tuo metu žinomus helmintus (981 rūšį). Iki 19 a. vidurio daugiausia buvo tiriama helmintų rūšinė sudėtis, anatomija, morfologija ir sistematika. 19 a. antroje pusėje pradėti helmintų eksperimentiniai tyrimai, jų sudėtingo gyvenimo ciklo analizė. 20 a. antroje pusėje ir nuo 21 a. pradžios daugiausia tiriama žmogaus ir gyvūnų helmintų fauna, epidemiologija, parazitų ekologija, rengiami helmintozių profilaktikos ir gydymo moksliniai pagrindai (V. Dogelis, J. Pavlovskis, V. Beklemiševas; visi Rusija). Taikomi imunologiniai, biocheminiai, molekuliniai tyrimo metodai.
Lietuvoje
Lietuvoje mokslininkų darbais. 1823 L. H. Bojanus įkūrė Zootomijos muziejų, kuriame buvo tuo metu gausiausia ne tik Lietuvoje, bet ir carinėje Rusijoje helmintų kolekcija. E. K. Eichvaldas išleido veikalą Specialioji zoologija (Zoologia specialis 3 tomai 1829–31), kuriame aprašė kai kuriuos helmintus. 20 a. viduryje tolesnei helmintologijos raidai didelę reikšmę turėjo P. Šivickio mokslinė veikla. 1952 jo iniciatyva Gyvulininkystės ir veterinarijos institute įkurta Parazitologijos laboratorija, kuri 1956–59 veikė Biologijos institute, vėliau Zoologijos ir parazitologijos institute. 1969 ši laboratorija perorganizuota į Helmintologijos ir Protozoologijos laboratorijas, kurių pagrindu 2003 Vilniaus universiteto Ekologijos institute (nuo 2010 Gamtos tyrimų centro Ekologijos institutas) įkurta P. Šivickio parazitologijos laboratorija. Išleista vadovėlių ir monografijų: P. Šivickio Parazitų apibūdinimas (1956), J. Kazlausko ir kitų Gyvulių ir paukščių helmintozės (1961), S. Biziulevičiaus Žmonių helmintai ir helmintozės Lietuvoje (1977), J. Šlepetienės Antropogeninis poveikis dirvožemio ir augalų nematodams (1986, rusų kalba), E. Rauckio Lietuvos vandens telkinių žuvų parazitai (1988, rusų kalba), J. Baršienės Trematodų kariotipai (1993, rusų kalba) ir kitos.
Svarbiausios tyrimų kryptys – helmintų ekologija, faunistika, sistematika, citogenetika bei filogenija. Helmintologiniai tyrimai atliekami Gamtos tyrimų centro Ekologijos institute, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje, Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos institute, Vilniaus universitete.
1220