helòtai (gr. heilōtes), užkariautojų dorėnų (spartiečių) pavergti senieji Spartos gyventojai žemdirbiai.
Pirmiausia dorėnai užkariavo ir pajungė Lakonijos, vėliau, maždaug 10–7 a., spartiečiai – Mesenijos gyventojus (Mesenijos helotų padėtis buvo blogesnė nei Lakonijos). Beteisiai helotai buvo laikomi Spartos valstybės nuosavybe ir kartu su žemės sklypais (klerais) dalijami spartiečiams, t. y. visateisiams piliečiams; helotui laisvę, dažniausiai už nuopelnus kare, suteikti galėjo tik tautos susirinkimas apela.
Helotai turėjo savo ūkį, žemės dirbimo įrankius; savo šeimininkams mokėjo natūrinį mokestį. Galėjo turėti šeimą, kaip hoplitų ginklanešiai būdavo imami į kariuomenę (pvz., Platajų mūšyje jų kovėsi 7 kartus daugiau nei spartiečių).
Helotai dažnai sukildavo – didžiausi Mesenijos helotų sukilimai vyko 7 a. pr. Kr. pradžioje ir 5 a. pr. Kr. viduryje (Mesenijos karai). Siekdami apsisaugoti nuo galimų helotų sukilimų spartiečiai rengdavo baudžiamąsias ekspedicijas kriptijas. Apie 368 pr. Kr. Mesenijos helotų statusas panaikintas. Lakonijos helotams piliečių teises suteiktos tirono Nabido (207–192 pr. Kr.) laikais.
879