Hèlsinkio istòrija
Miestą, turėjusį varžytis su Talinu, 1550 įkūrė Švedijos karalius Gustavas I Vaza apie 5 km į šiaurę nuo dabartinio. 1569 jam suteiktos miesto teisės.
1640 perkeltas į dabartinę vietą. 17–18 a. ne kartą nusiaubtas gaisrų, Rusijos kariuomenės (paskutinį kartą 1808).
18 a. įtvirtintas: 1748–72 pastatyta Sveaborgo (Suomenlinna) tvirtovė.
Suomiją 1809 užėmus Rusijai nuo 1812 Suomijos didžiosios kunigaikštystės sostinė (perkelta iš Turku, arba Åbo). Ėmė labai plėstis (1810 turėjo 4000, 1890 – 60 000 gyventojų). 1828 įkurtas universitetas. Miesto centras perstatytas.
19 a. Helsinkis tapo Suomijos didžiausiu miestu, jos pramonės, prekybos ir kultūros centru. Nuo 1917 pabaigos nepriklausomos Suomijos valstybės sostinė.
Per Suomijos pilietinį karą (1918 01–05) iš pradžių Helsinkį valdė radikalieji kairieji socialdemokratai, vadinamieji raudonieji, 1918 04 užimtas vokiečių ekspedicinio korpuso ir Suomijos dešiniųjų (baltųjų). 1939–40 ir 1941–44 miestą ne kartą bombardavo SSRS aviacija.
1952 Helsinkyje surengtos XV vasaros olimpinės žaidynės. 20 a. antroje pusėje Helsinkis rekonstruotas, kaip neutralios valstybės sostinėje jame vyko daug tarptautinių konferencijų ir susitikimų, pvz., 1975 – Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos baigiamasis etapas (Helsinkio pasitarimas).
1412
-Helsinkis