Helsinkio pasitarimas

Hèlsinkio pasitarmas, Saugùmo ir bendradarbiãvimo Euròpoje pasitarmas, Hèlsinkio konferèncija, visų Europos valstybių (išskyrus Albaniją, kuri Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą pasirašė 1991), Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados pasitarimai, vykę 1973–75 Helsinkyje ir Ženevoje.

Tikslai

Pasitarimą inicijavo SSRS ir Varšuvos sutarties dalyvės, siekiančios įtvirtinti pokarinių sienų Europoje neliečiamumą (faktiškai – Baltijos ir kitų valstybių 1940 okupaciją), Vokietijos Demokratinės Respublikos pripažinimo, plėsti ekonominį ir mokslinį Rytų ir Vakarų blokų bendradarbiavimą, pasiekti, kad Vokietijos Federacinė Respublika negalėtų turėti branduolinės ginkluotės, apsvarstyti kai kurias priemones karinei įtampai mažinti, t. p. likviduoti NATO ir Varšuvos sutarties organizaciją pakeičiant jas nauja saugumo sistema.

Baigiamojo akto nuostatos

1975 08 01 buvo pasirašytas tarptautinis dokumentas – Helsinkio baigiamasis aktas (5 dalių). Jame įtvirtinti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos narių (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) įsipareigojimai dėl tarpusavio santykius reguliuojančių principų, priemonių siekiant šių valstybių tarpusavio pasitikėjimo, kai kurių saugumo ir nusiginklavimo aspektų, dėl žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių gerbimo ir bendradarbiavimo ekonomikos, kultūros, technikos, mokslo srityse, numatyta Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos tolesnė raida (Helsinkio procesas). Helsinkio baigiamojo akto pagrindinės nuostatos rodo Rytų ir Vakarų blokų kompromisą.

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas G. Fordas pasirašo Helsinkio baigiamąjį aktą (1975 08 01); pirmas iš kairės Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris H. Schmidtas, antras iš kairės – Vokietijos Demokratinės Respublikos vadovas E. Honeckeris

Už Vakarų pripažintą pokarinių sienų neliečiamumą, teritorinį vientisumą ir ekonominio bendradarbiavimo įsipareigojimus Rytų blokas sutiko su Vakarų reikalavimais į Helsinkio baigiamąjį aktą įtraukti normas, reguliuojančias pagrindines žmogaus teises ir laisves.

Helsinkio deklaracija

Į Aktą įtraukta Deklaracija dėl principų, kuriais valstybės dalyvės vadovausis savitarpio santykiuose (dar vadinama Helsinkio deklaracija, arba Helsinkio dekalogu). Joje įtvirtinti šie pagrindiniai principai: suvereni valstybių lygybė, suverenumui būdingų teisių gerbimas, jėgos arba grasinimo jėga nenaudojimas, sienų neliečiamumas, valstybių teritorinis vientisumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių (minties, sąžinės, religijos, įsitikinimų) gerbimas, tautų lygiateisiškumas ir laisvo apsisprendimo teisė, valstybių bendradarbiavimas, sąžiningas įsipareigojimų pagal tarptaitinę teisę vykdymas. Helsinkio baigiamasis aktas buvo pasirašytas aukščiausiu lygiu, bet nebuvo teisiškai įpareigojantis.

Helsinkio pasitarimas ir Lietuva

Helsinkio pasitarimo išvakarėse (1975 07 25) Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas G. R. Fordas išeivių iš Rytų Europos atstovams surengtame priėmime patikino, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nekeičia požiūrio dėl Baltijos šalių sovietinės okupacijos ir aneksijos. Lietuvos laisvės bylai Helsinkio pasitarime atstovavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas K. J. Valiūnas, Eglė Žilionytė (iš Komiteto), J. Genys (iš Amerikos lietuvių tarybos) ir Petras Vileišis (iš Jungtinių Amerikos Valstijų Lietuvių bendruomenės). Kartu su kitais Baltijos šalių atstovais jie platino informaciją dėl savo kraštų sovietinės okupacijos ir laisvės siekio, surengė jaunimo demonstraciją.

Helsinkio baigiamąjį aktą užsienio lietuviai iš pradžių sutiko prieštaringai – vienų nuomone, jis galutinai sužlugdė Lietuvos laisvės bylą, kiti džiaugėsi Vakarų nuostata ir toliau Baltijos šalių nepripažinti integralia SSRS dalimi. Ilgainiui dėl Baigiamajame akte iškeltų žmogaus teisių ir laisvių jį imta vis palankiau vertinti ir juo remtis siekiant Lietuvos išlaisvinimo.

Lietuvos išeivija aktyviai dalyvavo ir Baigiamojo akto vykdymą kontroliavusiose vėlesnėse Helsinkio proceso konferencijose (Belgrade, Madride ir Vienoje). Išeiviams pavyko daryti įtaką Vakarų valstybėms (ypač Jungtinėms Amerikos Valstijoms) ir konferencijose pabrėžti tautų apsisprendimo teisę, nuolat priminti, kad SSRS okupuotose Baltijos šalyse nepaisoma žmogaus teisių, persekiojami tikintieji, prievarta rusinama (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas). Lietuvoje po Helsinkio pasitarimo sustiprėjo pasipriešinimas dėl Katalikų Bažnyčios teisių varžymo, 1976 pabaigoje susikūrė Lietuvos Helsinkio grupė.

2025

Helsinkio deklaracija; Helsinkio dekalogas