Hèlsinkio procèsas, 1973–75 Ženevoje vykę tarpvalstybinės derybos ir susitikimai, per kuriuos buvo parengtas Helsinkio baigiamojo akto projektas (Helsinkio pasitarimas), ir 20 a. 8–10 dešimtmečio konferencijos bei susitikimai, tęsiantys Helsinkio pasitarime pradėtą darbą.
Pagal 1975 Helsinkio baigiamojo akto 4 dalį, jį pasirašiusios valstybės įsipareigojo tęsti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos procesą, kurio sudedamoji dalis – priimtų įsipareigojimų vykdymo priežiūra.
Belgrado konferencija
Pirmasis toks valstybių dalyvių susitikimas, numatytas Helsinkio baigiamajame akte, vyko 1977–78 Belgrade (Belgrado konferencija). Šio susitikimo Baigiamasis dokumentas patvirtino šalių įsipareigojimus pagal Helsinkio baigiamąjį aktą, bet išsiskyrus požiūriui dėl Akte įtvirtintų žmogaus teisių nuostatų vykdymo, buvo susitarta tik dėl kitos peržiūros konferencijos, kurią numatyta sušaukti 1980 Madride.
Madrido konferencija
Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija, su pertraukomis vykusi Madride 1980–83, buvo ne itin sėkminga. Skirtingas žmogaus teisių interpretavimas ir ypač nesikišimo į vidaus reikalus principo santykis su žmogaus teisių ir laisvių garantavimu tapo pagrindine kliūtimi pasiekti susitarimą. Vis dėlto Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją nutarta išsaugoti, kitą susitikimą surengti Vienoje 1986.
Kiti susitikimai
Keletas iki Vienos susitikimo vykusių ekspertų pasitarimų dėl tų pačių priežasčių t. p. nedavė rezultatų, pažanga derinant pozicijas buvo nedidelė. 1986 Stokholmo susitarimu dėl pasitikėjimo ir saugumo priemonių įtvirtintas šalių įsipareigojimas iš anksto informuoti apie didesnio masto karines pratybas ir kitų šalių galimybę jas inspektuoti. 9 dešimtmečio antroje pusėje Helsinkio procesas paspartėjo.
Vienos susitikime (1986–89) suartėjo šalių požiūriai dėl žmogaus teisių. Pagal Vienos susitarimus sušauktų 1990 Kopenhagos ir 1991 Maskvos konferencijų dokumentai paspartino Helsinkio procesą bendroms Europos problemoms spręsti. 1989 balandį Londone sušaukta konferencija informacijos problemoms spręsti, 1989 spalį Sofijoje – aplinkos apsaugos klausimais, 1990 Bonoje – dėl ekonominio bendradarbiavimo Europoje, 1991 Valetoje – dėl konfliktų taikaus sureguliavimo.
Veiklos rezultatai ir reikšmė
Helsinkio proceso laimėjimas – visų Europos valstybių (įskaitant Albaniją), Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados įtraukimas į bendrą saugumo ir kitų visai Europai bendrų problemų sprendimą. 1989–90 žlungant komunistinei sistemai Europoje, vienas tikslų buvo garantuoti taikų Rytų ir Vidurio Europos šalių perėjimą į demokratiją bei rinkos ekonomiką nesukeliant grėsmės Europos saugumui. Pavyko NATO ir buvusias Varšuvos sutarties organizacijos dalyves (vėliau naujos Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos dalyvės) sutelkti bendram tikslui – kurti vieningą Europą, kuri remiasi bendra žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės samprata. Rytų ir Vakarų konfrontacijos pabaiga, Vokietijos susivienijimas sudarė sąlygas esminiams Europos saugumo ir bendrabarbiavimo konferencijos struktūriniams pokyčiams.
lietuvių ir rusų disidentai (būsimieji Maskvos ir Lietuvos Helsinkio grupių nariai) Sergejaus Kovaliovo, žymaus kovotojo dėl žmogaus teisių ir demokratijos Sovietų Sąjungoje, teismo dieną. Iš kairės: penktas Jurijus Golfandas, šeštas Jurijus Orlovas, septinta Gema Stanelytė, devintas Mečislovas Jurevičius, dešimtas Martas Niklus, vienuoliktas Andrejus Sacharovas, tryliktas Jefremas Jankelevičius, keturioliktas Eitanas Finkelšteinas (Vilnius, 1975)
Helsinkio procesas sustiprino pasipriešinimo judėjimą Sovietų Sąjungoje ir kitose sovietinio bloko šalyse (ir Lietuvoje), čia įsikūrė vadinamosios Helsinkio grupės (Lietuvos Helsinkio grupė, Maskvos Helsinkio grupė), kurios viešai protestavo prieš žmogaus teisių, įtvirtintų Akte, pažeidimus.