helvètai (lot. Helvetii), keltų gentys.
Nuo 5 a. pr. Kr. gyveno dabartinės Vokietijos pietinėje dalyje, prie Maino ir Neckaro upių. 2 a. pr. Kr. germanų genčių stumiami persikėlė į dabartinės Šveicarijos šiaurę ir apsigyveno Aarės upės slėnyje. Helvetų kraštas buvo suskirstytas į 4 sritis (pagus). Svarbiausias miestas – Aventikas (dabar Avenche’as, Šiaurės vakarų Šveicarija). Aukščiausias pareigūnas – kasmet renkamas vergobretas (teisingumo vykdytojas).
2 a. pr. Kr. pabaigoje helvetai su kimbrais kariavo prieš romėnus. 61 pr. Kr. vėl stumiami germanų helvetai (daugiau kaip 260 000 žmonių) sudegino savo miestus (apie 12) ir kaimus (apie 400) ir kėlėsi į Vakarų Galiją. Juos sulaikė Julijaus Cezario 6 legionai, privertė pasukti Sonos upės link, o 58 pr. Kr. nugalėjo prie Bibraktės. Pralaimėję romėnams helvetai (apie 110 000 žmonių) grįžo į dabartinės Šveicarijos teritoriją.
Imperatoriaus Augusto laikais (27 pr. Kr.–14 po Kr.) helvetų žemės prijungtos prie Belgų Galijos provincijos. Iš helvetų vardo kilusiu Helvecijos vardu senovėje buvo vadinama Šveicarija.