henoteizmas

henotezmas (gr. heis, kilm. henos – vienas + theos – dievas), politeistinėse religijose – asmens nuostata kurios nors dievybės atžvilgiu: iš kitų išskiriama ir labiau garbinama viena, kartais skiriamas atskiras kultas (pvz., Mardukui Babilone, Bastet Bubastyje). F. W. J. Schellingas savo filosofijoje apibrėžė henoteizmą kaip būklę, kurioje žmogus vėl ima ieškoti dievo. Religijotyroje henoteizmo kategoriją analizavo F. M. Mülleris (Paskaitos apie religijos kilmę ir raidą / Vorlesungen über den Ursprung und die Entwicklung der Religion 1880). Jo teigimu, tai kreipimasis į dievybę apibūdinant ją atributais, skiriamais aukščiausiai, kitas pranokstančiai dievybei; henoteizmas yra laikina būsena – kol žmogus meldžiasi ir garbina dievybę, vėliau taip būsianti garbinama kita dievybė.