Henrik Ibsen (Meyerio žodynas / Meyers Lexicon)
Ibsen Henrik (Henrikas Ìbsenas) 1828 03 20Skien 1906 05 23Oslas, norvegų rašytojas. Žymiausias norvegų dramaturgas. 1844–50 dirbo vaistininko padėjėju Grimstade. 1850 persikėlė į Oslą, dalyvavo darbininkų judėjime, rašė į jų spaudą. 1851 leido satyrinį savaitraštį Manden, vėliau – Andhrimner. Kopenhagos žurnale Corsaren publikavo eilėraščių, teatro kritikos straipsnių, operos parodiją Norma (1851). 1851–57 Bergeno teatro konsultantas ir dramaturgas, 1857–62 Oslo teatro meno vadovas. Bendravo su B. M. Bjørnsonu, skelbė norvegų literatūros ir meno savitumo idėjas. Gavęs valstybės stipendiją 1864 ir 1868 buvo išvykęs į užsienį, gyveno Italijoje, Vokietijoje. 1891 grįžo į Norvegiją.
Kūryba
Pirmuosiuose kūriniuose ryšku romantizmo bruožai, G. W. F. Hegelio, A. Schopenhauerio, G. Brandeso įtaka. Istorinėse tragedijoje Katilina (Catilina 1850), dramoje Milžinkapis (Kjæmpehøien, pastatyta 1850) keliamos pašaukimo, likimo problemos; komedijoje Joninių naktis (Sancthansnatten 1852) kritikuojama miesčionija, papročiai. Romantinėse istorinėse dramose Ponia Inger iš Estroto (Fru Inger til Østeråd 1855), Puota Sulhauge (Gildet på Solhaug 1856), lyrinėse pjesėse Ulafas Liljekransas (Olaf Liljekrans 1857), Karžygiai Helgelande (Hærmændene på Helgeland 1858, lietuvių kalba pavadinimu Šiaurės karžygiai 1908, pavadinimu Helgelando kovotojai 1928, pavadinimu Helgelando žygdarbiai 1978, pastatyta 1925), tragedijoje Kova dėl sosto (Kongsemnerne 1863) panaudoti šalies viduramžių istorijos, islandų sagų, baladžių motyvai. Draminėje poemoje Brandas (Brand 1866, lietuvių kalba 1937) vyrauja pašaukimo, asmenybės konflikto, dvasinės kovos, etinės problemos, pagrindinis veikėjas Brandas – herojiškas maištininkas, pasiryžęs žūtbūt pasiekti savo idealą. Draminė poema Peras Giuntas (Peer Gynt 1867, lietuvių kalba 1972 32006; dramos spektakliui kompozitorius E. H. Griegas sukūrė muziką) – lyrikos, satyros, mistikos ir simbolių sintezė, Peras linkęs į kompromisus, savanaudis, sulaukęs atpirkimo per meilę. Sukūrė romantinės poezijos (rinkinys Eilėraščiai / Digte 1871). Komedija Jaunimo lyga (De unges Forbund 1869) žymi posūkį į prozines realistines dramas. Filosofinėje istorinėje dramoje Cezaris ir Galilėjietis (Kejser og Galilæer 1873, lietuvių kalba 2 t. 1936–38) Romos konfliktai siejami su Prancūzijos–Prūsijos karu, Paryžiaus komuna. Naujas kūrybos etapas – socialinės, satyrinės, realistinės pjesės diskusijos (Visuomenės šulai / Samfundets støtter 1877, lietuvių kalba 1923, pastatyta 1926). Dramoje Lėlių namai (Et dukkehjem 1879, lietuvių kalba pavadinimu Nora 1923, 1963, pastatyta 1942, 1953, 1972, 1988, 1996) nagrinėjamos vedybų, moters, individo laisvės, psichologinės, dramoje Šmėklos (Gengangere 1881, lietuvių kalba 1921, 1963, pastatyta 1920, 1961) – likimo, išsigimimo, paveldėtos skolos problemos, tragikomedija Visuomenės priešas (En Folkefiende 1882, lietuvių kalba 1963, pastatyta 1937, 1938) – visuomenės satyra. Dramose Laukinė antis (Vildanden 1884, lietuvių kalba 1963, pastatyta 1942, 1973), Rosmersholmas (Rosmersholm 1886) sustiprėjo simbolistinės neoromantinės tendencijos, individo savimonės problemos. Dramoms Moteris iš jūros (Fruen fra havet 1888), Heda Gabler (Hedda Gabler 1890, lietuvių kalba 1978, pastatyta 1921, 1957, 1972, 1978, 1998) būdinga moters psichoanalizė, egoizmo ir pasiaukojimo konfliktas. Paskutiniųjų dramų Statytojas Solnesas (Bygmester Solness 1892, lietuvių kalba 1978, pastatyta 1980), Mažasis Ejolfas (Lille Eyolf 1894, lietuvių kalba pastatyta 2000), Jūnas Gabrielis Borkmanas (John Gabriel Borkman 1896, lietuvių kalba 1978, pavadinimu Borkmanas pastatyta 1973, 1981), ekspresionistės dramos epilogo Kai mes, mirusieji, nubusime (Når vi døde vågner 1899, lietuvių kalba pavadinimu Kada mes iš numirusiųjų prisikelsime 1922, lietuvių kalba pastatyta 2010) pagrindinės temos – pašaukimas, meilė, žmogaus atsakomybė, žymu F. Nietzsche’s poveikis. Kūriniai pasižymi stilių, žanrų įvairove, jie atspindėjo romantizmo, realizmo, natūralizmo, simbolizmo, ekspresionizmo, skandinavų neoromantizmo tendencijas. Sceniškos, aktualių problemų, diskusijų dramos turėjo įtakos 19 a. pabaigos–20 a. dramaturgijai. Į lietuvių kalbą pradėtos versti 20 a. pradžioje. Išleista rinktinė Dramos (1963, 1978), paskelbta lyrikos.
1
L: V. Vyčinas Asmenybiškumas H. Ibseno dramose Kaunas 2001; R. Gamziukaitė Tarp Logoso ir Pano: Henriko Ibseno analitinės dramos Kaunas 2005; A. Girdzijauskaitė Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje (1918–1998) Vilnius 2013; E. Beyer Henrik Ibsen Oslo 1978; R. Ferguson Henrik Ibsen – Mellom evne og higen Oslo 1996; S. Ledger Henrik Ibsen Jackson 1999.
1016