Natalẽvičius Henrikas 1953 05 23Vilnius, lietuvių tapytojas. M. Natalevičiaus tėvas. 1976 baigė Lietuvos dailės institutą. 1976–80 ir 1984–88 dirbo Dailės parodų rūmuose Vilniuje, 1980–84 – Lietuvos dailės muziejaus Tapybos skyriuje (mokslo darbuotojas). 8–9 dešimtmetyje su B. Gražiu, M. Skudučiu, R. Sližiu, R. Vilkausku sudarė vieną pirmųjų neoficialių dailininkų grupių, prisidėjusių prie permainų 8 dešimtmečio lietuvių tapyboje. Grupės 24 narys (veikė 1989–2000).
H. Natalevičius. Meška šiaurėje (aliejus, 1983; © LATGA, 2020)
Nuo 1976 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Latvijoje, Baltarusijoje); individualios Vilniuje (1984, 1992, 1998–2002, 2004, 2005, 2010, 2013), Klaipėdoje (1999, 2000), Kaune (2002), Molėtuose (2021). H. Natalevičiaus kūryba plėtojosi nuo daugiafigūrių, ekspresyvių, pastoziškų kompozicijų (diptikas Mano vaikystė 1979, Kortų namelis 1981, Mona Liza 1983) iki minimalistinių monochrominių, siurrealistinės stilistikos kūrinių (Šešėlis 1982, Prisukamas paminklas 1982, Meška šiaurėje 1983, Veidrodis 1992, Bėgiai 2006). Jie grįsti metaforomis, alogiškais sugretinimais, pasąmonės vaizdiniais, nutapyti lygia, daugiasluoksne maniera, būdinga rausvų tonų koloritas. Miniatiūrinėmis scenomis ištapė buitinių daiktų (Pikta saulė 1981, Torsas 1985), degtukų dėžučių, sukūrė miniatiūrų. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus Vilniuje.
2972
P: Henrikas Natalevičius Vilnius 2009. L: Penketas. Tapybos anatomija / sud. V. Liutkus Vilnius 2016.