Heñrikas VII (Henry VII) 1457 01 28Pembroke’o pilis (Pembrokeshire’o grafystė, Velsas) 1509 04 21Richmond (Sario grafystė), Anglijos karalius (1485–1509). Richmondo erlo Edmundo Tiudoro ir Margaretos Beaufort iš Lankasterių giminės sūnus, Henriko VIII tėvas. Tiudorų dinastijos pradininkas. Nuo 1471 vienintelis Lankasterių vyriškosios giminės pretendentas į sostą, gyveno emigracijoje Bretanėje. 1485 įsiveržė į Angliją, Boswortho mūšyje sumušė karaliaus Ričardo III kariuomenę ir buvo karūnuotas. 1486 vedė karaliaus Eduardo IV dukterį Elžbietą iš Jorko, tuo baigdamas Baltosios ir Raudonosios rožių karus (1455–85). Norėdamas sustiprinti Anglijos tarptautinę padėtį apvesdino sūnus Artūrą (1501), vėliau Henriką (1509) su Kotryna Aragoniete, dukterį Margaritą ištekino už Škotijos karaliaus Jokūbo IV (atsivėrė Anglijos ir Škotijos unijos perspektyva).
Henrikas VII (aliejus, 1505, nežinomas dailininkas; Nacionalinė portretų galerija Londone)
Karaliaus valdžią stiprino remdamasis naująja bajorija (džentriai) ir miestiečiais. Įkurdamas specialų teismą (Žvaigždžių rūmai) sutramdė diduomenės savivalę. Henriko VII reformos sudarė prielaidas Anglijoje įsitvirtinti absoliutizmui.
Henriko VII ir jo žmonos Elžbietos Jorkietės antkapinio paminklo Vestminsterio abatijoje (paauksuota bronza, 1512–19, skulptorius Pietro Torrigianno) fragmentas
-Henrikas Tiudoras
2271