heráldika (vok. Heraldik), herbų, naudojamų asmenims, institucijoms, korporacijoms išskirti, kūrimo ir naudojimo taisyklių sistema (praktinė heraldika). Atsirado, kai dauguma žmonių buvo neraštingi, bet galėjo lengvai atskirti ryškius, paprastus simbolius. Per vidurinių amžių karus herbas ant šarvų ar kitos karinės atributikos leido lengvai atskirti saviškį nuo priešo. Herbai greitai tapo paveldimi ir plačiai naudoti. Ilgainiui herbas virto ir socialinio išskirtinumo, privilegijuotos padėties, kilmingumo ženklu. Pamažu darėsi vis sudėtingesni – ėmė atspindėti socialinį statusą, vedybinius ryšius ir kita, jiems kurti reikėjo specialių žinių. Pirmieji herbų kūrėjai – heroldai, Vakarų Europos šalyse žinomi nuo 12 a., Vidurio rytų Europos – nuo 13–15 amžiaus. Apie 1400 Vakarų Europoje herbus imta teikti valdovų specialiomis privilegijomis. Absoliutinėse monarchijose prie karalių rūmų buvo steigiamos heraldikos specialiosios žinybos, vadovaujamos herbininkų (heroldmeisterių; Prancūzijoje 1696, Prūsijoje 1706). Rusijos imperijoje 1722 įsteigta Heroldijos kontora, 1848 – Senato heroldijos departamentas. Jos herbininkui buvo pavesta sudaryti bajorų, netarnaujančių kariuomenėje, bet galinčių įrodyti savo bajorystę per pastaruosius 100 metų, herbus. 19 a. tikrinant bajorystės įrodymus ir heraldiką, buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse bajorystę prarado apie 40 000 smulkiųjų bajorų. Bajorijos pavyzdžiu herbus kaip savitumo, privilegijuotos padėties simbolį Europoje įgijo vyskupijos, aukštoji kunigija (vyskupai, abatai ir kiti), miestai, ilgainiui ir kai kurie turtingieji miestiečiai. Žlungant feodalizmui menkėjo bajorijos sukurtos kultūros įtaka, heraldikos reikšmė smuko. 21 a. heraldikos principais vadovaujamasi kuriant valstybių, administracinių vienetų, miestų simboliką. Korporacijų ir asmenų herbus dažniausiai tvirtina šalių heraldikos kolegijos arba komisijos.
Lietuvos heraldika
Lietuvos heraldika, kaip praktinių taisyklių sistema, ėmė klostytis 14–15 a. sandūroje. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui minimi net du heroldai; iš jų duomenų apie Lietuvos herbus veikiausiai gavo 15 a. Vakarų Europos herbynų kūrėjai. 1555 su Vilniaus vyskupijos kapitula susijusių asmenų padarytas J. Długoszo herbyno nuorašas buvo papildytas lietuviškais herbais. 16 a. pabaigoje B. Paprockis veikale apie Lenkijos herbus aprašė ir kelias dešimtis lietuviškų herbų. Lietuvių herbynus sudarinėjo 17 a. istorikas A. Kojalavičius‑Vijūkas (medžiagą 19 a. paskelbė F. Piekosińskis). Jo medžiaga naudojosi K. Niesieckis, A. Bonieckis, kiti lenkų herbynų kūrėjai. Apibendrintą heraldikos taisyklių sistemą 19 a. parengė J. A. Jabłonowskis, J. Lelewelis.
1966–70 prie LSSR kultūros ministerijos veikusi Respublikinė heraldikos komisija koordinavo Lietuvos miestų istorinių herbų atkūrimo ir naujų herbų sukūrimo darbą. Buvo aprobuoti 46 Lietuvos miestų ir miestelių herbai (kai kurių miestų atkurti senieji, neturėjusiems – sukurti nauji). 1970 komisijos darbą sovietinė valdžia sustabdė, uždraudė naudoti herbus. 1987 komisija atkurta. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ji pertvarkyta į Lietuvos heraldikos komisiją (1990–2015 pirmininkas E. Rimša, nuo 2015 – A. Railaitė–Bardė). Šios komisijos teikimu patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybinis herbas, Prezidento vėliava, daugiau kaip 200 apskričių, rajonų savivaldybių, miestų, miestelių, kraštų herbų.