heráldika (vok. Heraldik), pagalbinė istorijos mokslo disciplina, tirianti herbus, kaip istorinį šaltinį. Kaip mokslas galutinai susiklostė 19 a. antroje pusėje Vakarų ir Vidurio Europoje. Padeda nustatyti istorinio šaltinio, turinčio herbą, patikimumą, kilmę, autorystę, datą, priklausomumą. Susijusi su genealogija, veksilologija (pagalbinė istorijos disciplina, tirianti vėliavas), numizmatika, sfragistika. Lenkijoje 19 a. heraldiką plėtojo A. Maleckis, F. Piekosińskis, 20 a. – W. A. Semkowiczius, S. K. Kuczyńskis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbus 19 a.–20 a. pirmoje pusėje aprašinėjo, klasifikavo ir skelbė lietuvių (J. Basanavičius, T. Daugirdas, I. Jonynas, M. Dobužinskis) ir lenkų (A. Bonieckis, S. Uruskis, S. Dziadulewiczius, H. Polaczkówna, M. Gumowskis, W. A. Semkowiczius) tyrinėtojai. Lietuvoje herbų tyrimai (E. Gudavičius, E. Laucevičius, E. Rimša) šiek tiek išsiplėtė nuo 20 a. 7 dešimtmečio, įsteigus Respublikinę heraldikos komisiją. Po 1990 iš heraldikos ir jai artimų sričių veikalų parašė J. Liškevičienė, E. Patiejūnienė, E. Rimša, S. Sajauskas, A. Railaitė-Bardė.
L: Lietuvos heraldika t. 1 Vilnius 1998; E. Rimša Heraldika: Iš praeities į dabartį Vilnius 2004; A. Railaitė-Bardė Origo et arma. Kilmė ir herbas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII amžiuje Vilnius 2020. J. W. Horkins Polish genealogy and heraldry: An Introduction to Research New York 21990.
1185