Marcuse Herbert (Herbertas Markùzė) 1898 07 19Berlynas 1979 07 29Starnberg (Bavarija), vokiečių ir Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas, socialinių mokslų teoretikas. Vienas svarbiausių Frankfurto mokyklos atstovų. Dr. (1922).
Išsilavinimas, pedagoginė ir kita veikla
1918–20 studijavo Berlyno Humboldtų, 1920–22 – Freiburgo universitete. 1929–32 Freiburgo universitete rengė habilitacinį darbą, bet dėl nacistinės politinės konjunktūros (buvo žydų kilmės) jo negalėjo ginti. 1933 persikėlė į Frankfurtą, dirbo Socialinių tyrimų institute. Tais pačiais metais išvyko į Šveicariją ir emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Per II pasaulinį karą dirbo analitinį darbą Jungtinių Amerikos Valstijų saugumo tarnybose. 1952–53 dėstė Kolumbijos, 1954–55 Harvardo, 1958–65 Brandeiso (Walthame, Masačusetso valstija), 1965–76 Kalifornijos (San Diego) universitete. Amerikos filosofų asociacijos prezidentas (Ramiojo vandenyno pakrantės padalinio, 1968–69). 20 amžiaus 7 dešimtmetyje aktyviai rėmė studentų kairiuosius sąjūdžius, laikomas vadinamosios naujosios kairės vienu pradininkų.
Herbert Marcuse
Socialinė mintis
H. Marcuseʼs pažiūroms turėjo įtakos G. W. F. Hegelio, K. Marxo, socialistinės ir antikapitalistinės idėjos. Pritardamas M. Heideggeriui, kad pagrindinė G. W. F. Hegelio dialektinės filosofijos kategorija yra gyvenimas, H. Marcuse gamtą traktavo ne kaip priežastiniais ryšiais valdomą pastovių esačių sankaupą, o kaip nuolatinį save transformuojantį vyksmą, kurio brandžiausias pavidalas yra refleksyvioji sąmonė. Laisva pokapitalistinė visuomenė gali būti pagrįsta laisva kūrybine veikla, o ne būtinybe dirbti. Manė, kad nesuvaldomų gyvenimo bei mirties instinktų ir pragaištingų jų socialinio slopinimo mechanizmų kovą, kurią atskleidė S. Freudas, pakeis kūrybinis nevaržomos vaizduotės žaismas. Teigė, kad kai kurios esminės socialinės blogybės gali būti įveiktos tik pažeidžiant demokratijos principus, nes esą ydingą kapitalistinės sanklodos būklę palaiko ne tik elitas ir tarnautojai, bet ir valstietija bei darbininkija, t. y. absoliuti dauguma. Ydas pašalinti esą pajėgi studentija ir socialinės mažumos, t. y. socialiniai dariniai, palyginti menkai integruoti į hierarchines kapitalistinės demokratijos struktūras.
H. Marcuse atvirai nepalaikė komunistinių režimų, bet jų nekritikavo. Manė, kad SSRS industrinė raida prisidės prie Vakarų kapitalistinės ekonomikos žlugimo. Neigė, kad sovietų šalyse įgyvendintas K. Marxo ir F. Engelso aprašytasis socializmas. Liberalioji Vakarų demokratija, kaip ir realaus socializmo valstybės, esanti totalinio administravimo visuomenė. Šiuolaikinę Vakarų civilizaciją persmelkia netikros vartotojiškos vertybės ir poreikiai. Jų besaikis tenkinimas nuslepia nepasotinamo vartojimo ir gaminimo beprasmiškumą ir taip kliudo suvokti kapitalistinės ekonomikos išnaudotojišką esmę. Liberalusis kapitalizmas negali patenkinti tikrųjų poreikių – nevaržomos kūrybos, laisvės, meilės ir laimės.
Svarbiausi veikalai
Parašė veikalus Hegelio ontologija ir istoriškumo teorija (Hegels Ontologie und die Theorie der Geschichtlichkeit 1932), Protas ir revoliucija: Įvadas į Hegelio ir Marxo dialektinį mąstymą (Reason and Revolution: An Introduction to the Dialectical Thinking of Hegel and Marx 1941), Erosas ir civilizacija (Eros and Civilization 1955), Sovietinis marksizmas: Kritinis tyrimas (Soviet Marxism: A Critical Analysis 1958), Vienamatis žmogus (One-Dimensional Man 1964, lietuvių kalba 2014), Kultūra ir visuomenė (Kultur und Gesellschaft 2 d. 1965), Slopinanti tolerancija (Repressive Tolerance 1965), Psichoanalizė ir politika (Psychoanalyse und Politik 1968), Idėjos apie kritinę visuomenės teoriją (Ideen zu einer kritischen Theorie der Gesellschaft 1969), Esė apie išvadavimą (An Essay on Liberation 1969), Kontrrevoliucija ir maištas (Counter-Revolution and Revolt 1972), Meno pastovumas: Marksistinės estetikos kritika (Die Permanenz der Kunst: Wider eine bestimmte marxistische Ästhetik 1977).
866