Herbert Spencer
Spencer Herbert (Herbertas Speñseris) 1820 04 27Derby 1903 12 08Brighton, anglų filosofas, sociologas, psichologas. Pozityvizmo atstovas. Evoliucionizmo ir socialinio darvinizmo pradininkas.
Išsilavinimas ir veikla
Išsilavinimą (daugiausia tiksliųjų mokslų) suteikė mokytoju dirbęs tėvas, vėliau mokė dėdė, lavinosi savarankiškai. 1837–46 dirbo geležinkelių inžinieriumi, 1848–53 žurnalo Economist vienas redaktorių. Atsisakė pasiūlymų dėstyti įvairiuose universitetuose, tapti Britų akademijos nariu.
Idėjų šaltiniai
Jo idėjoms turėjo įtakos A. Comte’as, Ch. R. Darwinas, J.-B. A. P. de Lamarckas, T. R. Malthusas, J. S. Millis, A. Smithas.
Sintetinės filosofijos sistema
Filosofiją suprato kaip visus mokslus vienijantį ir apibendrinantį mokslą. Kūrė sintetinės filosofijos sistemą, ją išdėstė veikaluose Pamatiniai principai (First Principles 1862), Biologijos pamatai (The Principles of Biology 2 t. 1864–67), Psichologijos pamatai (The Principles of Psychology 2 t. 1870–72), Sociologijos pamatai (The Principles of Sociology 3 t. 1876–96) ir Etikos pamatai (The Principles of Ethics 2 t. 1879–92).
Evoliucijos samprata
H. Spencerio idėjas jungė evoliucijos samprata. Evoliucija, pasak jo, yra visuotinis pasaulio dėsnis, būdingas neorganiniam ir organiniam pasauliui, žmogui, jo psichikai, kultūrai ir visuomenei. Anot H. Spencerio, Visata, jos daiktai ir reiškiniai kinta, juose vyksta nuolatinės ir laipsniškos permainos viena kryptimi, pagal tą patį dėsnį. Besirutuliojančios sistemos dalys skaidosi, skirstosi pagal tam tikrus požymius, sistema pereina nuo vienodumo prie įvairumo, nuo neapibrėžtos ir chaotiškos prie apibrėžtesnės ir tvarkingesnės būklės.
Etika
H. Spencerio etinės pažiūros buvo artimos utilitarizmui – žmonijos raida baigsis didžiausia laime didžiausiam žmonių skaičiui. Geri poelgiai yra tie, kurie atitinka žmogaus prigimtį, prisitaiko prie jos. Laimė pasiekiama nevaržomai išreiškiant savo prigimtį. Jokių vertybių nelaikė amžinomis – dora tik tai, ko reikalauja gyvenimas ir jo raida.
Politinė filosofija
Politinėje filosofijoje laikėsi liberalizmo nuostatų, buvo valstybės kišimosi į ekonomiką, visuomenės gyvenimą priešininkas. Vienintelės leistinos valstybės funkcijos – teisėtvarka ir asmens teisių gynimas. H. Spencerio požiūriu, socializmas ir komunizmas neįmanomi, nes žmogus iš prigimties yra savanaudis, trokšta valdžios.
Kitos filosofinės idėjos
Panašiai kaip I. Kantas, H. Spenceris teigė, kad anapus reiškinių egzistuoja tikroji, nuo mūsų nepriklausoma ir nepažini realybė. Erdvės, laiko, judėjimo, jėgos, materijos sąvokų esmė iki galo nesuvokiama. Žmogaus sąmonės turinys tik iš dalies atitinka tikrovę. Religijos klausimais laikėsi agnosticizmo – neįmanoma atrasti, ar religijos tiesos teisingos ar klaidingos.
Sociologija
Sociologijoje plėtojo organinės visuomenės teoriją. Visuomenę lygino su biologiniu organizmu, kurį sudaro ląstelės (individai). Visuomenėje yra trys iš dalies savarankiškos dalys (organai): gamybos, mainų ir reguliavimo (valstybė). Socialinę evoliuciją apibūdino trimis principais: natūraliąja atranka, kova dėl būvio, stipriausio išlikimu. Skyrė du pagrindinius visuomenių tipus: karinį ir industrinį. Karinė visuomenė yra paprasta, hierarchiška, centralizuota, jai būdinga kariniai konfliktai, paklusnumas ir pasyvumas. Industrinė visuomenė remiasi savanoriškais įsipareigojimais, yra sudėtingesnė, jai būdinga gamybos konkurencija, dėl jos laimi gabiausieji, tobulėja visuomenė, daugėja politinių laisvių.
Įtaka ir įvertinimas
H. Spenceris daugiausia kritikuotas dėl kultūros dėsnių prilyginimo gamtos dėsniams. Turėjo įtakos Ch. R. Darwinui, H. Sidgwickui, W. G. Sumneriui, T. B. Veblenui, É. Durkheimui, H. Bergsonui, J. Londonui ir kitiems.
Kiti veikalai
Kiti veikalai: Socialinė statika (Social Statics 1851), Ugdymas (Education 1861), Sociologijos tyrinėjimai (The Study of Sociology 1873), Žmogus prieš valstybę (The Man Versus the State 1884).