hercninė kalnódara (pagal miškingo Vidurio Europos kalnyno rom. vardą Hercinia Silva), varscinė kalnódara (pagal germanų variskų gentį, gyvenusią Curia Variscorum, dabartinio Hofo, apylinkėse), vėlyvojo paleozojaus kalnodaros procesai. Hercininė kalnodara intensyviausia buvo karbono ir permo periodais. Aktyvūs tektoniniai procesai suartino tuo laikotarpiu buvusius žemynus ir jie susijungė, sudarydami Pangėjos žemyną; prie Laurusijos (Euramerikos) vienas po kito prisijungė Siberijos, Kazachijos, Kinijos, Gondvanos bei smulkesni Iberijos, Armorikos, Turkijos, Irano žemynai. Suartėjusių žemynų susidūrimo (kolizijos) zonose iškilo aukšti raukšliniai kalnai – hercinidai. Vakarų Europos hercinidų juosta tęsiasi į šiaurę nuo vėliausiai iškilusių alpinių kalnagūbrių ir į pietus nuo ankstyvajame paleozojuje susidariusių kaledonidų. Europoje hercininė kalnodara suformavo Pietų Anglijos, Bretanės, Reino Skalūninius, Harzo, Vogėzų, Schwarzwaldo, Pirėnų pusiasalio, Čekijos masyvo, Sudetų ir Uralo kalnus, Vidurio Prancūzijos, Armorikos aukštumas, Doneco kalvagūbrį, Azijoje – Tian Šanio, Pietų Altajaus, Šiaurės Mongolijos, Didžiojo Chingano, Vidurio Kinijos ir Indokinijos kalnus, Šiaurės Amerikoje – Apalačų kalnų pietvakarinę dalį, Kanados Arktinio salyno kalnus, Pietų Amerikoje – kai kuriuos Andų kalnagūbrius, Australijoje – Australijos Alpes. Kai kuriuos hercinidus (Australijos Alpes, Karpatus, Himalajus) vėliau paveikė mezozojuje ir kainozojuje vykusios kalnodaros.
Hercininės kalnodaros suformuotus raukšlinius kalnus sudaro dislokuotos ir intensyviai metamorfizuotos apatiniojo ir viduriniojo paleozojaus nuosėdinės ir vulkanogeninės storymės, suskaldytos giluminių lūžių, suskaidytos granitoidų batolitų bei kitos sudėties magminių intruzijų. Dalis hercininių struktūrų susiformavo vandenyninės plutos paviršiuje, bet dauguma jų yra užstumtos ant senųjų platformų pakraščių, kurie dėl didelės gravitacinės apkrovos įlinko, hercinidų papėdėje sudarydami gilius linijinius priekalnių įlinkius. Priekalnių įlinkiai užpildyti horizontaliai slūgsančių arba šiek tiek deformuotų vėlyvojo paleozojaus molasinių nuogulų (jos kampine nedarna dengia hercinidų raukšlines struktūras).
Hercininės kalnodaros terminą 1924 pasiūlė fiksistinės teorijos šalininkas H. Stille. Šis terminas buvo populiarus geologijoje, kol stambiausių tektoninių struktūrų susidarymas buvo aiškinamas geosinklinų raidos etapiškumu. 20 a. 8 dešimtmetyje įsigalėjo naujoji (mobilizmo) geotektonikos teorija, kuri didelių tektoninių struktūrų susidarymą (t. p. ir hercininę kalnodarą) aiškina kaip lokalų reiškinį, sąlygotą judrių litosferos plokščių tarpusavio sąveikos.
2406