hecogas (vok. Herzog), titulas, žymintis rangą, žemesnį nei kunigaikščio ir aukštesnį nei markgrafo. Atsirado ankstyvųjų vidurinių amžių Vakarų Europoje. Senovės germanų hercogai buvo karo vadai, kuriuos karo laikotarpiui rinkdavo burtais arba skirdavo kunigaikščiai. Merovingų laikais hercogas buvo viršesnis už grafą, tarnavo karaliui kaip pareigūnas ir prilygo kunigaikščiui. Iš pradžių terminas nebuvo pastovus (hercogais titulavosi ir kai kurie markgrafai). 7–8 a. atsirado pirmosios teritorinės hercogystės (Bavarija, Alemanija, Tiuringija), vėliau jų daugėjo, hercogo valdos ir titulas tapo paveldimi. Valdant paskutiniams Karolingams atsirado Burgundijos, Akvitanijos, Bretanės, Normandijos hercogai. Greta savarankiškai susidariusių hercogysčių ilgainiui iš valdovų hercogystės statusą gavo ir iki Šventosios Romos imperijos panaikinimo (1806) turėjo: Meklenburgas (1348), Jülichas (1356), Bergas (1380), Savoja (1416), Klevė (1417), Holšteinas (1474), Viurtembergas (1495), Prūsija (1525), Saksonija (1547), Oldenburgas (1777). Anglijoje, Šventajai Romos imperijai nepriklausančioje Italijos dalyje, Vidurio ir Rytų Europoje hercogysčių nebuvo.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką