Hermanno von Salzos portretas (Casparo Felbingerio vario raižinys, 1595)
Hermann von Salza (Hèrmanas fon Zálca) apie 1170 1239 03 20, Vokiečių ordino krašto magistras (nuo 1210). 13 a. 4 dešimtmetyje tapo pirmuoju didžiuoju magistru. Kai Vengrijos karalius 1225 Vokiečių ordiną išvijo iš Transilvanijos (čia buvo įsikūręs 1211), Hermanno von Salzos atstovai pradėjo derybas su Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikščiu Konradu I Mazoviečiu ir Prūsos vyskupu Kristijonu. Remdamasis Konrado I Mazoviečio pažadais 1226 Vokiečių ordinas iš Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho II gavo vadinamąją Aukso bulę, suteikiančią teisę jam valdyti Kulmo žemę ir užkariauti Prūsą.
Popiežius Honorijus III bulėmis (1216–27 iš jo buvo išrūpinta apie 150 bulių) ir popiežius Grigalius IX 1230 Aukso bule patvirtino kryžiuočiams Konrado I Mazoviečio dovanojamą Kulmo žemę ir teisę pulti bei užkariauti visus prūsus. Šie aktai teisiškai pagrindė Vokiečių ordino valdas kaip valstybę, neturinčią pareigų Šventajai Romos imperijai, nors didysis magistras buvo tituluojamas tos imperijos kunigaikščiu.
Hermanno von Salzos pasiųsti kryžiuočiai pradėjo Prūsą užkariauti. Kai Kalavijuočių ordinas 1236 pralaimėjo Šiaulių mūšį, popiežiaus Grigaliaus IX verčiamas Hermannas von Salza patenkino kalavijuočių prašymą – Vokiečių ordinas perėmė jų valdas, o 1237 buvo įkurta autonominė jo šaka – Livonijos ordinas.
13 a. antrame ketvirtyje į atskirą Vokietijos šaką susiformavo ir Vokiečių ordino valdos Vokietijoje, kitose šalyse. Hermanno von Salzos valdomas Vokiečių ordinas virto ne tik teritorine valstybe, bet ir galinga korporacija.
L: W. Cohn Hermann von Salza 1930.
683