hermenèutika (gr. hermēneutikē < hermēneuō – aiškinu, komentuoju), hermeneutikos teoriją remdamasis W. Dilthey pažiūromis 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje sukūrė vokiečių dirigentas ir muzikologas H. Kretzschmaras. Nuodugnia muzikos kūrinio elementų (intervalikos, ritmikos, harmonijos ir kita) analize siekta atskleisti temose ir jų plėtotėje slypinčias raiškos galimybes bei poveikį (afektą) klausytojo psichikai. Palyginti su baroko epochos afektų teorijos kūrėjais, H. Kretzschmaras afektus traktavo labiau apibendrindamas, jų nesiedamas su konkrečiomis retorinėmis figūromis. Muzikos kūrinio tikruoju turiniu laikyta šio kūrinio keliamų emocijų kaita. H. Kretzschmaras siūlė suvokiamas emocijas išreikšti žodžiais – verbalizuoti, kad klausytojas galėtų sąmoningai ir aktyviai sekti kūrinio plėtotę. Norintiesiems suprasti muzikos turinį H. Kretzschmaras rekomendavo gilintis į jo atsiradimo aplinkybes, kompozitoriaus gyvenimo faktus ir to meto epochą.
Hermeneutikos idėjas plėtojo vokiečių muzikologas A. Scheringas, bet, palyginti su H. Kretzschmaru, jis labiau pabrėždavo ne kūrinio teorinės analizės, o jo intuityvaus suvokimo reikšmę. A. Scheringas suformulavo muzikos simbolio sampratą, jungiančią muzikos ženklą ir jo reikšmę, formalų muzikos reiškinį ir jo idealų turinį (buvo skiriama jausmų simbolika ir vaizdinių simbolika). Instrumentinės muzikos kūriniuose ieškota literatūrinės programos, kartais net muzikinėms temoms prikuriant poetinius tekstus.
Pagrindinis hermeneutikos siekis – neapsiribojant formalia kūrinio struktūros analize iššifruoti muzikiniuose tekstuose slypintį nemuzikinį turinį – būdingas ir vokiečių muzikologams H. Besseleriui, G. Beckingui, 20 a. antroje pusėje – H. H. Eggebrechtui, C. Dahlhausui (naujoji hermeneutika). Rusijoje į hermeneutiką panaši B. Asafjevo intonacijos teorija, V. Cukermano ir L. Mazelio kompleksinės analizės metodika, V. Meduševskio muzikos intonacinės formos koncepcija. Lietuvoje kai kurias hermeneutikos idėjas (daugiausia muzikos sukeliamų emocinių būsenų ir vaizdinių verbalizavimą) propaguoja A. Piličiauskas.
Hermeneutikos tradicijos bruožų turi kai kurios naujosios muzikos interpretavimo teorijos (informacijos teorija, semiotika, semiologija), traktuojančios muzikinį tekstą kaip ženklų sistemą ir siekiančios atskleisti jų reikšmes.
L: A. Piličiauskas. Muzikos pažinimas 1–2 kn. Vilnius 1984–98; A. Andrijauskas. Grožis ir menas Vilnius 1996; Beiträge zur musikalischen Hermeneutik Regensburg 1974; Hermeneutik im musikwissenschaftlichen Kontext Salzburg 1995.
2309