hermetizmas

hermetzmas (it. ermetismo), italų poezijos srovė. Iškilo po 1916, pasirodžius G. Ungaretti poezijos rinkiniui Palaidotas uostas (Il porto sepolto 1916). Hermetizmo terminą pavartojo F. Flora (knyga La poesia ermetica 1936). Šios srovės poetikos ištakos – prancūzų simbolizmas (C. Baudelaire’as, S. Mallarmé), dekadentizmas, B. Croce’s estetikos teorija (menas kaip grynoji intuicija). Hermetizmo atstovai atmetė retorinį patosą, atsiribojo nuo istorijos, siekė perteikti aukštesnę, slėpiningą tikrovę, daug reikšmės teikė kalbos poetiškumui, neįprastoms prasmių sąsajoms ir sąskambiams. Pagrindinė tema – žmogaus vienatvė pasaulyje, kuriam po I pasaulinio karo poezija tapo vienintele vertybe ir prieglobsčiu. Hermetizmo svarbiausi poetai – G. Ungaretti, E. Montale, S. Quasimodo, U. Saba (kai kurie rinkiniai). Po II pasaulinio karo hermetizmo poetai poezijoje nebeieškojo metafizinės prasmės, aukštino pažintinę jos vertę. Eilėraščiuose siekiama muzikalumo (A. Gatto), perteikiami religiniai išgyvenimai (M. Luzi), atsispindi istorinės sąsajos (V. Sereni).

944