herojus

heròjus (gr. hērōs – didvyris), graikų mitologijoje – pusdievis: dievo ir mirtingos moters arba deivės ir mirtingo vyro sūnus (pvz., Achilas, Dionisas, Heraklis); už nuopelnus aukštesne būtybe, bet dar ne dievu, tapęs mirusysis; dar gyvas sudievintas žygdarbiais išgarsėjęs didvyris (pvz., Spartos karvedys Lisandras). Herojų garbinimas kildinamas iš mirusiųjų kulto. Senovės graikai herojus laikė savo protėviais, poliai ar gentys turėjo savo herojų – įkūrėją ar pradininką bei globėją (pvz., Achilas buvo Epyro, Heraklis – Pergamo karalių protėvis). Herojus įkūnijo tam tikrų savybių idealus (Heraklis – jėgą ir drąsą, Ajakas – karingumą, Kasandra – aiškiaregystę). Tikėta, kad herojus yra žmonių užtarėjas prieš dievus ir net po mirties globoja žmones, todėl herojaus kapavietė (herojonas) buvo garbinama, čia buvo aukojama. Pirmasis pusdievius herojais pavadino graikų poetas Hesiodas. Ilgainiui herojais imta vadinti pasižymėjusius, ypač karo metu, žmones.