heròjus (gr. hērōs – didvyris), literatūros kūrinio, teatro spektaklio ar filmo pagrindinis veikėjas. Homero epuose herojais vadinami galingi ir narsūs kariai ar kovotojai; vėliau šiuo vardu imta vadinti vyrus ar moteris, pasižyminčius išskirtinėmis fizinėmis ar dvasinėmis savybėmis. Toks herojaus tipas būdingas viduramžių herojiniam epui (Rolandas Rolando giesmėje), riteriniam romanui, klasicistinei tragedijai. Renesanso laikotarpio literatūroje pradėjo reikštis deheroizavimo tendencijos; tradiciškai herojiškais laikomi veikėjai parodijuoti, vaizduoti komiškai (F. Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelis, M. de Cervanteso Don Kichotas). Naujausiaisiais laikais herojaus sąvoka neteko pirminės reikšmės, herojumi imta vadinti kūrinio pagrindinį veikėją. Sovietinės literatūros teorijoje ir praktikoje teigiamas herojus laikytas privalomu kūrinio elementu. Šiuolaikiniame literatūros moksle herojaus terminas retai vartojamas, dažniausiai herojus vadinamas pagrindiniu veikėju, personažu ar protagonistu. Lietuvių literatūroje herojiškų veikėjų sukurta tautinio atgimimo laikotarpiu (Maironio poema Jaunoji Lietuva), istorinėse dramose (J. Grušo Herkus Mantas, Justino Marcinkevičiaus Mindaugas).
293