heterofònija (hetero… + gr. phōnē – garsas), daugiabalsės muzikos sandaros tipas – skirtingų tos pačios melodijos variantų, skambančių vienu metu, derinys; viena daugiabalsiškumo formų (tarp monodijos ir polifonijos). Balsai dažniausiai būna funkciškai lygiaverčiai. Paprasčiausia heterofonijos forma – unisonu atliekama melodija su nedideliais epizodiškais balsų išsiskyrimais. Ypatinga heterofonijos atmaina yra daugiabalsė faktūra, kai sykiu skambančios melodinė tema ir jos variacijos į unisoną nesusilieja.
Heterofonija yra ankstyviausia daugiabalsiškumo forma. Paplitusi kai kurių Europos tautų (daugiausia slavų), Šiaurės Afrikos (arabų) ir Rytų šalių liaudies muzikoje. Retesnės ir sudėtingesnės instrumentinės heterofonijos atmainos yra Indonezijos gamelano muzika ir senoji Japonijos rūmų muzika gagaku. Vakarų Europos profesionaliojoje muzikoje heterofoninėmis laikomos viduramžių ankstyvosios daugiabalsiškumo formos – paralelinis organumas, gimelis; iš jų susiklostė sudėtingesni muzikos sandaros tipai – polifonija ir homofonija. Heterofoniją vartojo W. Lutosłavskis, I. Stravinskis, D. Šostakovičius ir kiti. Heterofonijos esama daugiabalsėse lietuvių liaudies dainose, O. Balakausko, J. Gruodžio, J. Juozapaičio, J. Juzeliūno, V. Montvilos, M. Urbaičio kūryboje.
2990