heteroklizė

heteroklzė (hetero… + gr. klisis – kaitymas), linksniavimas žodžių (vadinamųjų heteroklitų), paradigmoje turinčių skirtingus istorinius kamiengalius. Heteroklizė – senovės indoeuropiečių linksniavimo sistemos liekana, kai linksnių skirtumą, matyt, rodydavę skirtingi kamiengaliai. Produktyviausias tipas – r/n kamienų heteroklitai. Heteroklitinis linksniavimas pradėjo nykti dar ankstyvosios indoeuropiečių prokalbės laikais, tad net seniausių rašto paminklų turinčiose indoeuropiečių kalbose randama tik jo liekanų (dažniausiai bevardės giminės daiktavardžių, reiškiančių labai elementarias sąvokas): senovės indų údhar (r kamienas) ‘tešmuo’, kilmininkas údhn-as (n kamienas su pridėta galūne) ‘tešmens’, graikų hýdōr ‘vanduo’, kilmininkas hýdatos (< *ūd-tos) ‘vandens’, lotynų iter ‘kelias’, kilmininkas itineris (< *itin-is) ‘kelio’. Išimtis – hetitų kalba, kur heteroklizė geriausiai išliko: ešhar ‘tamsus kraujas’, kilmininkas ešhan-aš ‘tamsaus kraujo’, watar (wetar) ‘vanduo’, kilmininkas weten-aš ‘vandens’. Baltų ir slavų kalbose heteroklizės pėdsakų randama ne linksniavimo paradigmoje, o žodžių daryboje. Vienoje kalboje (ar kalbų grupėje) dažniausiai apibendrintas vienas, kitoje kalboje (ar kalbų grupėje) – kitas kamiengalis: lietuvių vãsara, latvių vasara (buvęs r kamienas), bet slavų vesna (buvęs n kamienas); lietuvių jẽknos, latvių aknas, prūsų lagno (taisoma į jagno) – plg. senovės indų yákt, kilmininkas yakn-ás.

2036