heteronòminė ètika, etikos teorijos, nagrinėjančios asmens būklę, kai jo elgesį motyvuoja išoriniai, subjektyvų laimės supratimą atitinkantys dalykai. Ji priešinama autonominei etikai. I. Kantas atskleidė, kad geras poelgis, kylantis iš heteronominės valios, neturi moralinės vertės – jei melas siekiant kurių nors tikslų sukelia geras pasekmes, moraline prasme šis poelgis nėra geras, priklauso nuo empirinio sąlygotumo. Laisva yra tik autonomiška valia. Pasak jo, individas turi vadovautis tik protu suvokiamu pareigos jausmu. E. Levinas pakeitė heteronomijos supratimą, ją įvardydamas kaip buvimo būdą, kai įveikus autonomiško individo egocentrizmą pripažįstama kito kitybė. Kantiškąją heteronomijos sampratą plėtoja J. Habermasas, diskurso teorijoje gyvenimo heteronomiją nagrinėdamas kaip refleksijos būdu įveiktiną dalyką siekiant savivokos ir intersubjektyvaus supratimo.
L: I. Kantas Dorovės metafizikos pagrindai Vilnius 1980; E. Levinas Totalité et Infini Paris 1961; J. Habermas Erläuterungen zur Diskursethik Frankfurt am Main 1991; E. Cassirer Freiheit und Form Hamburg 2001.
952