heteròzė (gr. heteroiōsis – kitimas), hibrdinė jėgà, augalų ir gyvūnų pirmosios kartos hibridų padidėjęs gyvybingumas (auga greičiau už tėvines formas, yra biologiškai produktyvesni, vislesni, gajesni). Antrojoje ir trečiojoje kartoje heterozė dažniausiai išnyksta, dėl to svarbu ją įtvirtinti palikuoniams. Tai padaroma chromosomų rinkinių, jų fragmentų arba kai kurių genų dvigubinimu, pastovių heterozigotinių struktūrų kūrimu, apomiksės formų naudojimu, hibridų vegetatyviu dauginimu. Pirmasis augalų heterozę 1760 tyrė J. G. Kölreuteris (Vokietija). Augalų ir gyvūnų kryžminimo rezultatus stebėjo ir 1876 apibendrino C. R. Darwinas (Didžioji Britanija). Jo nuomone, heterozę lemia skirtingų paveldimumo pradų susijungimas apvaisintoje kiaušialąstėje. Heterozės mechanizmą aiškina keletas hipotezių. Heterozigotiškumo (superdominavimo, vienagenės heterozės) hipotezė teigia, kad 2 dominuojantieji aleliai heterozigotoje savo veikimu organizme vienas kitą papildo. Pvz., kiekvienas genas reguliuoja tam tikro polipeptido sintezę. Dėl to heterozigotoje sintetinasi ne viena, o kelios polipeptidų grandinės, dažnai susidaro heteropolimerai – hibridinės molekulės, pranašesnės už paprastąsias. Šią hipotezę 1908 iškėlė E. M. Eastas ir H. Schullis (Jungtinės Amerikos Valstijos). Dominavimo (palankių dominuojančiųjų genų sumavimo) hipotezė teigia, kad vadinamųjų normalių genų dominavimas organizmų populiacijoje saugo ją nuo neigiamų mutacijų, kad heterozę lemia hibriduose esantys teigiami tėviniai dominuojantieji genai. Šią hipotezę 1910 suformulavo A. Bruce’as ir 1917 G. Jonesas (Jungtinės Amerikos Valstijos). Heterogeniškumo ir dominavimo hipotezes jungia genetinio balanso koncepcija, teigianti, kad heterozę lemia tiek alelinių, tiek ir nealelinių genų sąveika. Šią koncepciją paskelbė J. Lerneris (Jungtinės Amerikos Valstijos), K. Matheris (Didžioji Britanija).
Žemės ūkyje heterozė taikoma žemės ūkio augalų ir gyvūnų produktyvumui kelti. Sukryžmintų augalų pirmosios kartos hibridai 10–30 % derlingesni už paprastų veislių augalus (pvz., kukurūzų pirmosios kartos hibridų derlius būna 20–30 % didesnis). Yra parengta ekonomiškai rentabilių būdų įvairių daržovių (agurkų, arbūzų, pomidorų) hibridinėms sėkloms gauti. Gyvulininkystėje t. p. naudojamasi heteroze. Kryžminant dėslių veislių vištas, pvz., leghornus su australorpais, rodailendais, pirmosios kartos hibridų dėslumas padidėja 20–25 kiaušiniais per metus. Dėl heterozės gyvulių ir paukščių hibridai greičiau bręsta, jų mėsa geresnė. Dėl to, pvz., mėsinių lašininių veislių kiaulės kryžminamos su mėsinių veislių kuiliais, smulkios, neproduktyvios vietinių veislių avys – su mėsinių veislių avinais; mėsos produktyvumui didinti pieninių, pieninių mėsinių ir vietinių veislių karvės kryžminamos su specializuotų mėsinių veislių buliais.