hettai, Mažosios Azijos senovės tauta. Seniausia iš žinomų indoeuropiečių tautų (hetitais kartais vadinami visi antrame tūkstantmetyje prieš Kristų Mažojoje Azijoje gyvenę indoeuropiečiai). Manoma, į Mažąją Aziją hetitai kartu su kitomis tautomis atsikraustė trečio tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje. Vieni hetitologai mano, kad jie į šį kraštą atsikraustė per Balkanus, kiti – per Kaukazą. Iš antro tūkstantmečio prieš Kristų vaizduojamojo meno paminklų matyti, kad hetitai antropologiškai buvo panašūs į kaukaziečius. Kalbėjo hetitų kalba. Per keletą amžių iš vietos gyventojų hatų (protohetitų) ir huritų perėmė kultūrą, tikėjimą ir mitus. Hetitų vardų ir posakių aptinkama senovės asirų raštuose (19 ir 18 a. pr. Kr. sandūra).
dvylika hetitų dievų (reljefas Hatušo archeologinėje vietovėje)
Antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje hetitai jau mokėjo apdirbti geležį. Arklininkystės laimėjimus pritaikė kurdami kovos vežimus ir jų karinius dalinius. Tokie vežimai tapo visų indoeuropiečių ir jiems artimų genčių karinės galios pagrindu. 18 a. pr. Kr. hetitai sukūrė savo valstybę (Hetitų karalystė). 14 a. pr. Kr. ji buvo viena galingiausių senųjų Rytų valstybių. Iš pradžių hetitai sudarė jos gyventojų daugumą. 14 a.–12 a. pr. Kr. pradžioje (Naujosios karalystės laikais) hetitai jau nebuvo vyraujanti etninė grupė.
hetitų dantiraščio lentelė (Pergamo muziejus Berlyne)