Hettų karalỹstė, valstybė Mažojoje Azijoje (dabartinės Turkijos ir Sirijos teritorijoje), gyvavusi 18 a.–12 a. pr. Kr. pradžioje. Hetitų karalystės istorija daugiausia žinoma iš įrašų molio lentelėse, kurias 1906–12 vokiečių archeologas H. Winckleris surado karalystės senosios sostinės Hatušo (prie dabartinio Boǧazköy, Turkija) vietoje (Boǧazköy archyvas). Valstybės etninį pagrindą sudarė hetitai. Čia gyvenę protohetitai (hatai ir kitos etninės grupės) pamažu buvo asimiliuoti.
Hatušo liekanos
Senoji hetitų karalystė
18 a. pirmoje pusėje Kušaro miesto valdovas Anitas ir jo įpėdiniai pradėjo kurti valstybę; Kušaras tapo Senosios hetitų karalystės (18 a. antra pusė–15 a.) sostine. Hetitų valstybingumo raidai įtaką padarė Mažosios Azijos asirų ir amoritų pirklių kolonijos. Hatušilio I laikais (apie 1650–apie 1620) valstybė suklestėjo. Kai kurie istorikai jį laiko tikruoju Hetitų karalystės įkūrėju. Hatušilis II sostinę iš Kušaro perkėlė į Hatušą. Ilgainiui įsigalėjo paveldima karaliaus valdžia; tai susilpnino gimininės diduomenės įtaką. Muršilis I (apie 1620–apie 1590) užkariavo dalį Sirijos, Babiloną. Jam mirus prasidėjo vidaus neramumai. Šalį suvienijo Telepinus (apie 1525–apie 1500), bet netrukus, alinama pavergtų tautų sukilimų ir vidaus perversmų, Hetitų karalystė suiro.
Naujoji hetitų karalystė
15 a.–14 a. pradžioje iškilo valstybės pietinės sritys, kuriose gyveno luviai ir huritai. 14 a.–12 a. gyvavo Naujoji hetitų karalystė. Ją valdė huritai. 14 a., smukus Mitanijai, labiausiai Šupiluliumo I laikais (apie 1380–apie 1340), Hetitų karalystė pasiekė didžiausią galybę. Jis išplėtė hetitų įtaką iki Viduržemio jūros rytų pakrantės, Egipto, pajungė Mitaniją. Valdant Muršiliui II (apie 1339–apie 1306) hetitai pasiekė Egėjo jūros krantus. Nuolat kariauta su Egiptu. Hetitų karalystė pradėjo silpnėti. 13 a. iškilusi Asirija pradėjo puldinėti Hetitų karalystę iš rytų. Sąjunga su Egiptu laikinai padėjo atremti asirų puolimus, bet 12 a. pr. Kr. pradžioje Viduržemio jūros genčių (vadinamųjų jūrų tautų) koalicija sunaikino Hetitų karalystę. 9–8 a. pr. Kr. išlikusias hetitų valstybėles pajungė Asirija.
hetitų ir Egipto taikos sutarties dantiraščio tekstas (apie 1286 pr. Kr., Stambulo archeologijos muziejus)
Visuomenė
hetitų karalius Šupiluliumas I (14 a. pr. Kr., Hatay archeologijos muziejus, Antakya)
Hetitų visuomenė plėtojosi veikiama stipresnių kaimynų, ypač Babilonijos, socialinių ir kultūros tradicijų. Jai būdinga stipri sudievinto karaliaus valdžia, bet svarbios buvo ir gimininė diduomenė bei kaimo bendruomenė. Valstybės ir šventyklų ūkiuose daugiausia dirbo priklausomi žmonės, kurie už tai gaudavo žemės sklypus. Sklypai, kartais gana dideli, t. p. buvo duodami valdininkams ir kariams už tarnybą. Beveik visi žemutinių sluoksnių gyventojai, privalantys mokėti mokesčius ir atidirbti, oficialiai buvo laikomi priklausomais (visateisiai buvo privilegijuotųjų sluoksnių, kurie nemokėjo mokesčių, nariai). Jų priklausomybės lygis labai skyrėsi. Žemiausią pakopą sudarė vergai, bet didelė jų dalis dažnai tarnavo kariuomenėje ir naudojosi įvairiomis teisėmis bei privilegijomis (ir žemės sklypais). Dauguma amatininkų dirbo valstybiniuose bei šventyklų ūkiuose ir už tai gaudavo natūrinį atlyginimą. Išliko traktatas apie arklininkystę.
rūmų pareigūnų eisena (akmens reljefas iš Samalio, 8 a. pr. Kr., Stambulo archeologijos muziejus)
L: V. Zamarovskis Hetitų imperijos paslaptys Vilnius 1969; T. Bryce The Kingdom of the Hittites Oxford 1998.
-Senoji hetitų karalystė; -Naujoji hetitų karalystė