hettų mitològija ir relgija atkuriama pagal įvairių laikotarpių archeologinius radinius, rašytinius šaltinius (Boǧazköy archyvą, Urartu karalystės rašto paminklus). Išliko mitų apie dievus fragmentų, mitų siužetų yra maginiuose ir apeiginiuose tekstuose. Geriausiai žinomas mitas (ir jo variantai) apie dingusį dievą Elipiną (kuriam palikus žemę ji patiria negandų). Hetitų kalba užrašytame, tačiau priskiriamame huritams epe apie Ulikumį minimi huritų ir Mesopotamijos dievai (Anu, Alalu, Kumarbis, Tešubu). Epe pasakojama apie dievų kovą dėl valdžios, yra užuomina apie pasaulio sukūrimą (dievai atskyrę dangų ir žemę rėžtuku). Tarnavimas dievams laikytas žmogaus pareiga. Santykiai su dievais buvo grindžiami religinių pareigų laikymusi ir aukojimu dievams. Individo ir valstybės nesėkmių priežastimi buvo laikomas dievo įžeidimas. Tikėta, kad už tėvų nuodėmes atsako vaikai. Dieviška valia apreiškiama per sapnus, atskleidžiama pranašaujant.
Hetitų karalystėje garbinta huritų, šumerų, akadų, kanaaniečių dievybės ir dievai, tekstuose minima tūkstantis Hetitų karalystės dievų. Aiškaus panteono, manoma, nebuvo. Miestuose buvo savo dievų ir dievybių kultai. Labiausiai garbintas audros dievas Hatis (luvių – Tarhundas, hatų – Taras, huritų – Tešubu; buvo oficialaus panteono pagrindinis dievas). Jo žmona – Arinos miesto didžioji deivė – garbinta kaip valstybės globėja (hatų – Vurusemu, hetitų kalba – Ariniti), laikyta saulės (kulto ženklas – saulės diskas) ir žemės saulės deive. Jos šventikai buvo karalius ir karalienė. Šios aukščiausių dievų poros sūnumi buvo laikomas Neriko miesto audros dievas. Garbintas vaisingumo dievas Telipinas (daugelio hetitų mitų herojus), vandens saulės dievas (hetitų – Istanas arba Istanu, luvių – Tivatas, huritų – Šimigis), mėnulio dievas (hetitų ir luvių – Arma, huritų – Kasku ar Kushukhas), požemio saulės dievas ar deivė. Saulės dievas buvo vaizduojamas karaliaus drabužiais, mėnulio dievas – kaip sparnuota figūra su pusmėnuliu ant šalmo, kartais – stovintis ant liūto.
Paminkluose neretai vaizduojamas medžioklės dievas, laikantis paukštį arba kiškį ir stovintis ant elnio, jo šventojo gyvūno. Arinos miesto saulės deivė ir Neriko miesto audros dievas buvo sutapatinti su huritų dievų karaliene Hebat ir jos sūnumi Šaruma. Jazilikajoje rasta uolinė atodanga, kurioje 64 bareljefai vaizduoja dievų valstybinį panteoną, kiekvienas dievas turėjo huritišką vardą, užrašytą hetitų dantiraščiu. Įvairiuose miestuose garbintos skirtingos tos pačios dievybės hipostazės (Neriko audros dievas, Zipalandos audros dievas, Halapos audros dievas).
dangaus dievas žudo slibiną Ilujanką (klinčių ortostatas, 850–800 prieš Kristų, Anatolijos civilizacijų muziejus Ankaroje)
Senovės laikais hetitai nenaudojo dievybės atvaizdų. Dievybę simbolizavo akmeninė stela, kartais daiktai (saulės dievybę – varinis arba auksinis diskas). Dievų atvaizdų garbinimą įvedė karaliai. Šventykla laikyta vieta, kurioje gyvena dievas, ją supo mūro siena, svarbiausioje vietoje buvo langai, dievo miegamasis, kultiniams tikslams naudojami sostas ir keturkampis židinys. Netoli Hatušo (Chatušo) rasta šventykla, kurioje garbintos požemio dievybės. Joms kartais aukotos kruvinos aukos (ypatingais atvejais – žmonės). Kulto apeigos vykdavo ir karaliaus rūmuose, pagal šventyklos pavyzdį įrengtose atskirose patalpose. Tokių rūmų būta ir provincijų centruose. Karalius buvo vyriausiasis žynys, atliekantis apeigas per svarbiausias šventes. Kiekvienoje šventykloje būdavo žynys, atliekantis nustatytas apeigas, ir pranašautojas, buriantis pagal paaukotų gyvūnų vidurius. Jų gyvensena buvo reglamentuota (tikėta, kad dievai keršija už netinkamą elgesį). Žyniai turėjo būti be fizinių trūkumų, galėjo vesti ir turėti šeimas, kurios į šventyklos teritoriją nebūdavo įleidžiamos. Šeimas jie galėjo lankyti tik vakarais, nakčiai grįžti į šventyklą. Jos dievas ar deivė kasdien buvo žadinami, prausiami, maitinami, guldomi į lovą. Aukodavo maistą, gėrimus, gyvūnus (paukščiai aukoti tik požemio dievybėms). Blogio priežastimi laikytas netyrumas, nešvara, kuriems pašalinti buvo skirtos maginės apeigos (ritualinis plovimas, prausimasis). Apvalomoji magija buvo kulto dalis. Žmogui susirgus ar ištikus nelaimei maginėmis priemonėmis būdavo mėginama rasti pakaitalą (gyvūną, apeiginę figūrėlę), į kurį turėdavo sueiti tą žmogų ištikusi neganda. Pranašautojai dievų pykčio priežastis aiškindavo būrimu iš paukščių skrydžio, iš aukojamų gyvūnų vidurių, t. p. iš burtų su simboliniais vardais. Hetitai su kultu nesusijusius kerėtojus bausdavo. Manyta, kad kerais galima pražudyti žmogų, pakenkti kraštui (užbūrus dievus jie nebevykdo savo funkcijų).
Kai kuriuos hetitų religijos ir mitų elementus perėmė senovės graikai.
P: Hetitų poezija / Senovės Rytų poezija Vilnius 1991. L: V. Zamarovskis Hetitų imperijos paslaptys Vilnius 1969; O. R. Gurney The Hittites New York 1990; H. Hoffner Hittite Myths Atlanta 1990.
2781