hialninių membrãnų ligà, naujagimių kvėpavimo sutrikimo sindromas. Sunkus kvėpavimo organų funkcijos, dujų apykaitos sutrikimas, kuriam būdinga kvėpuojamojo plaučių ploto ir tūrio sumažėjimas, kvėpavimo nepakankamumas. Dažniausia pasitaiko neišnešiotiems naujagimiams (gestacinis amžius – iki 28 savaičių), nors kartais būna ir 32–36 savaičių naujagimiams. Dažniau serga berniukai. Kiti rizikos veiksniai: motinos cukrinis diabetas, motinos ir vaisiaus kraujavimas, daugiavaisis nėštumas. Priežastis – nepakankama surfaktanto gamyba plaučių alveolėse. Kai jo trūksta, kiekvieną kartą iškvepiant dalis alveolių subliūkšta, dėl to didėja jų vidaus slėgis, į jas ima sunktis plazma, alveolių membrana storėja; įkvepiant naujagimiui reikia daug pastangų, kad alveolės išsiskleistų – kiekvienas įkvėpimas būna kaip pirmasis. Dėl apsunkinto kvėpavimo vaikas greitai pavargsta, kvėpavimas pradeda trikti – jis padažnėja, tampa paviršutiniškas, su pertrūkiais (apnėjomis), iškvėpimas būna triukšmingas. Kvėpuojant plečiasi nosies sparneliai, įtraukiami tarpšonkauliniai tarpai, naujagimis ima mėlynuoti, gali sumažėti jo kūno temperatūra. Sutrikimas išryškėja 4 gyvenimo valandą, naujagimio būklė per 48–72 valandas sparčiai blogėja, jis gali mirti (mirtingumas iki 20 %, tai dažniausia naujagimių mirties priežastis). Būklė dažniausiai pradeda gerėti 3 gyvenimo parą. Kartais pasitaiko antrinis surfaktanto nepakankamumas dėl komplikuoto gimdymo, plaučių infekcijos, mekonijaus aspiracijos, įgimtų plaučių sklaidos trūkumų. Gydoma naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje. Hialininių membranų ligos profilaktikai nėščioji, kuriai anksti prasideda gimdymas, gydoma kortikosteroidais (brandinami vaisiaus plaučiai).
2271