hiatas

hiãtas, sámbalsis, dviejų gretimų balsių susidūrimas, per kurį eina skiemens riba. Skiriamas vidinis (susidaro žodžio viduryje, pvz., pajo) ir išorinis (susidaro dviejų žodžių sandūroje, pvz., vãsara atjo, lenkų po angielsku ‘angliškai’) hiatas. Daugelyje kalbų linkstama hiato vengti: išmetami balsiai (prancūzų l’onde < la + onde ‘banga’, lietuvių njo < nejo), įterpiami priebalsiai j, v (plagi[j]ãtas, tarmių suvdė < sudė), gretimi balsiai sutraukiami į naują tarpinį balsį (nėrà < neyrà, tarmių Póžerė < Pãežerė). Lietuvių kalboje vidinis hiatas galimas tik susidūrus priešdėliui su šaknimi arba sudurtinio žodžio kamienams (neateti, juodaõdis); dažniau pasitaiko tarptautinių žodžių šaknyse (duètas, teãtras). Tarmėse išorinis hiatas gali sukelti galinių balsių trumpėjimą ar net išnykimą (šiaurės žemaičių vãk atvãrė < vãka atvãrė ‘vaiką atvarė’).

1824