hidraulinio tarano schema: 1 – vandens šaltinis, 2 – atvedimo vamzdis, 3 – darbo kamera, 4 – smūginis plūduriuojantysis vožtuvas, 5 – slėginis vožtuvas, 6 – oro gaubtas, 7 – nuvedimo vamzdis, 8 – vandens kaupimo rezervuaras; h – vandens kritimo aukštis, H – vandens pakėlimo aukštis
hidráulinis tarãnas, vandens keltuvas, kuriame naudojama periodiškai sukeliamo hidraulinio smūgio energija. Hidraulinis smūgis susidaro atvedimo vamzdžio darbo kameroje, kai iš vandens šaltinio atvedimo vamzdžiu tekančio vandens dinaminis slėgis uždaro plūduriuojantįjį smūginį vožtuvą. Vamzdyje slėgis staiga padidėja, atsidaro slėginis vožtuvas ir dalis vandens pro jį išstumiama į oro gaubtą. Slėgis vamzdyje vėl sumažėja, užsidaro slėginis vožtuvas ir vėl atsidaro smūginis plūduriuojantysis vožtuvas. Pro jį vis didesniu greičiu veržiasi atvedimo vamzdžiu atitekantis vanduo tol, kol pasiekus tam tikrą greitį hidrodinaminis slėgis vožtuvą uždaro. Ciklas kartojasi iš naujo – vanduo periodiškai tam tikromis porcijomis tiekiamas į oro gaubtą, o iš čia – į rezervuarą. Hidrauliniu taranu galima pakelti vandenį apie 50 m. Hidraulinis taranas įrengiamas (pvz., kai nėra elektros energijos) ten, kur vandens atsargos didesnės už vandens reikmes ir kai darbo kamerą galima įrengti žemiau vandens šaltinio. Hidraulinį taraną 1796 išrado J.‑M. de Montgolfier.