hidroakùstika (gr. hydōr – vanduo + akustikos – girdimasis), akustikos šaka, tirianti akustinių bangų sklidimo vandenyje (vandenynuose, jūrose, ežeruose ir kitur) savybes: jų atspindį, sugertį, refrakciją, t. p. akustinių bangų naudojimą povandeniniams objektams aptikti (hidrolokacija), akustiniam ryšiui sudaryti. Išilginių akustinių bangų sklidimo nuotolį ir sugertį lemia mikroorganizmų bei oro burbuliukų tankis vandenyje, vandens temperatūra ir druskų koncentracija įvairiuose sluoksniuose, akustinių signalų dažnis ir galia, atmosferos sąlygos. Akustinių signalų atspindžio efektyvumas priklauso nuo povandeninio objekto (ar kitokių nevienalyčių darinių) ir vandens kompleksinių akustinių varžų santykio didumo. Akustiniams signalams sklindant skirtingos temperatūros ir slėgio vandens sluoksniais jų trajektorija gali labai išlinkti, tokiuose sluoksniuose gali telktis akustinių bangų energija. Dėl akustinių bangų refrakcijos vandenyje kartais susidaro savaiminis akustinis bangolaidis ir gali smarkiai padidėti akustinių signalų sklidimo nuotolis. Hidroakustika dažniausiai naudoja garsinio ir ultragarsinio (iki 100 000 Hz) dažnio impulsinius akustinius signalus. Naudojantis hidroakustikos tyrimų rezultatais sukonstruoti akustiniai gyliamačiai (echolotai), hidrolokatoriai ir akustinio triukšmo pelengatoriai, naudojami jūrų navigacijoje, karyboje, žvejyboje ir okeanologiniuose tyrimuose. Iš akustinių signalų vėlinimo trukmės vandenyje galima nustatyti nuotolį iki objekto, o kryptį – iš kryptingumo diagramos.
Hidroakustika pradėjo plėtotis 19 amžiuje. Pirmieji garso greitį vandenyje Ženevos ežere 1827 išmatavo Jeanas-Danielis Colladonas ir Jacquesas Charles François Sturmas. 1916 Prancūzijoje Constantinas Chilowsky ir P. Langevinas užpatentavo būdą ir pirmąjį įrenginį povandeninėms kliūtims aptikti.