hidrocelė

hidrocèlė (hidro… + gr. kēlē – patinimas), sėkldės vandénė, skysčio kaupimasis tarp sėklidės dangalo išorinio ir vidinio lapelių. Dažniausiai pasitaiko berniukams ir jauniems vyrams. Įgimta hidrocelė būna, kai šalia sėklidės esantis siauras plyšys jungiasi su pilvo ertme ir joje esantis skystis, padidėjus slėgiui (pvz., ligoniui stovint), nuteka tarp sėklidės dangalo lapelių. Slėgiui sumažėjus skystis nuteka atgal. Įgyta hidrocelė atsiranda dėl sėklidės ir jos prielipo uždegimo, naviko, po sėklidės traumos, sutrikus limfos apytakai (kai sėklinio virželio sąaugos užspaudžia limfagysles). Įgyta hidrocelė būna ūminė (skysčio tarp sėklidės dangalo lapų susikaupia greitai) ir lėtinė (dėl lėtinio uždegimo arba kai sėklidė traumuojama nuolat; skystis kaupiasi iš lėto). Dėl hidrocelės padidėja viena, retai – abi kapšelio pusės. Toje vietoje, kur susikaupęs skystis, galima užčiuopti lygų, tamprų, kartais skaudų darinį. Ligoniui, sergančiam ūmine hidrocele, šalinama ją sukėlusi priežastis (jis gydomas nuo hidrocelę sukėlusio uždegimo). Naudojama kapšelio pakeltinė (suspenzorijus) – specialus tvarstis ligonio kapšeliui pakelti ir prilaikyti. Per pirmąsias 1–2 dienas ant kapšelio dedami šalti, vėliau šilti kompresai. Gydoma antibakteriniais vaistais. Ligonis pasveiksta per 1–2 savaites. Sergantysis lėtine hidrocele operuojamas. Po operacijos 1,5–2 mėnesius ligoniui reikia nešioti kapšelio pakeltinę. Kartais su švirkštu išsiurbus skystį įšvirkščiama specialių vaistų, kurie sukelia sėklidės dangalo lapelių uždegimą ir jų sulipimą. Dėl to hidrocelė išnyksta.

1887