hidrogeològija (gr. hydōr – vanduo + gē – žemė + logos – mokslas), geologijos šaka, tirianti požeminę hidrosferą, jos kilmę, struktūrą, medžiaginę sudėtį, raidą, ryšį su kitomis Žemės sferomis bei požeminio vandens cheminės ir dujinės sudėties formavimosi procesus, jo praktinio panaudojimo ir apsaugos problemas. Hidrogeologijos skyriai: bendrieji teoriniai – bendroji hidrogeologija, paleohidrogeologija, požeminė hidrodinamika, hidrogeochemija, hidrogeofizika, hidroseismologija, taikomieji – regioninė hidrogeologija, hidrogeologinė paieška ir žvalgyba, inžinerinė hidrogeologija, naudingųjų iškasenų telkinių hidrogeologija, melioracinė hidrogeologija.
Bendroji hidrogeologija tiria požeminių vandenų formavimosi dėsnius, kilmę, fizikines ir chemines savybes, sąveiką su uolienomis, paleohidrogeologija – ankstesnių geologinių epochų artezinių baseinų raidą, hidrogeofizika – geofizinių metodų naudojimą hidrogeologiniams procesams tirti. Hidroseismologija pagal požeminių vandenų režimą prognozuoja ugnikalnių išsiveržimus ir žemės drebėjimus. Regioninė hidrogeologija tiria požeminių vandenų paplitimą įvairiose geologinėse struktūrose; tyrimų duomenys vaizduojami hidrogeologiniuose žemėlapiuose. Hidrogeologinės paieškos ir žvalgybos pagrindinė užduotis – surasti vandens tiekimui, drėkinimui, balneologijai, pramoninei cheminių elementų gavybai ir energetikai ar kitiems poreikiams tinkamo požeminio vandens telkinius, įvertinti jų išteklius ir kokybę. Naudingųjų iškasenų telkinių hidrogeologija tiria, kaip nusausinti naudingųjų iškasenų telkinius.
požeminio vandens gręžinio įrengimas
Melioracinė hidrogeologija tiria, kaip nepakankamo drėgnumo ir drėgmės pertekliaus zonose formuojasi požeminiai vandenys; tyrimais naudojamasi drėkinant, sausinant, užtvindant žemę. Hidrogeologija susijusi su kitais mokslais (geologija, geochemija, geofizika, inžinerine geologija, klimatologija, meteorologija) ir naudojasi chemijos, fizikos, geochemijos, geofizikos, matematikos tyrimų metodais.
Istorija
Žinias ir patirtį apie požeminius vandenis imta kaupti atsiradus būtinybei centralizuotai aprūpinti vandeniu gyvenvietes, miestus, drėkinamosios žemdirbystės plotus. Kastinių (keliasdešimties metrų gylio) ir gręžtinių (iki 200 m gylio) šulinių Egipte, Vidurinėje Azijoje, Indijoje, Kinijoje būta dar trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Savarankiška mokslo šaka hidrogeologija tapo 19 a. viduryje, kai 1852 Henryʼis Darcy paskelbė vandens filtracijos per nuotrupines uolienas pagrindinį dėsnį (Darcy dėsnis), o 1865 Julesʼis Dupuit jį išplėtojo ir teoriškai pagrindė.
Lietuvoje
Lietuvoje požeminį vandenį (Lietuvos požeminiai vandenys) pradėta tirti 15–16 a. daugiausia dėl valgomosios druskos ir kitų vertingų mineralinių komponentų. S. B. Jundzilas tyrinėjo Stakliškių mineralines versmes (1792), T. Grotthussas – Smardonės (prie Likėnų) šaltinius (1816), A. Inostrancevas – mineralines versmes Druskininkų apylinkėse (1882). Remiantis hidrogeologiniais tyrimais įsteigti Druskininkų (1837), Birštono (1846), Likėnų (1890) balneologijos kurortai, iš artezinių gręžinių Klaipėdoje (1899), Vilniuje (1912–16), Kaune (1928–29) imta tiekti požeminį vandenį gyventojų ir pramonės įmonių reikmėms. M. Kaveckis (Lietuvos universitetas) sistemino artezinių gręžinių duomenis, tyrinėjo vandeningųjų sluoksnių paplitimo bei požeminio vandens cheminės sudėties kitimo dėsningumus, mineralines versmes, apibendrino Lietuvoje iki tol atliktus hidrogeologinius darbus (1929), pateikė Lietuvos hidrogeologinio rajonavimo schemą (1940).
Po II pasaulinio karo hidrogeologiniai tyrimai išsiplėtė, buvo vykdomi Geologijos tarnyboje, Geologijos ir geografijos institute (1963–2002 Geologijos institutas), Vilniaus universiteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedroje. Sudaryti Lietuvos teritorijos 1:200 000 mastelio hidrogeologiniai žemėlapiai, nustatyta Baltijos artezinio baseino struktūra ir hidrogeocheminis zoniškumas, įvertinti gėlo požeminio vandens, naudojamo vandens tiekimui, ištekliai, atliekama požeminės hidrosferos stebėsena. Hidrogeologijos specialistai rengiami Vilniaus universitete.
Veikalai
Svarbių veikalų parašė J. D. Diliūnas, M. Dobkevičius, V. Juodkazis, A. A. Klimas, A. Kondratas, V. Mikalauskas, R. Mokrikas, L. R. Petrulis ir kiti. Autorių kolektyvų išleisti straipsnių rinkiniai Lietuvos požeminio vandens monitoringas 2005–2010 metais ir kiti hidrogeologiniai darbai (2011), Požeminio vandens monitoringas Lietuvoje 2011–2015 metais ir kiti hidrogeologiniai darbai (2016; atsakingasis redaktorius K. Kadūnas), knygų ciklas Lietuvos šaltiniai ir versmės: Aukštadvario regioninis parkas (2012), Žemaitijos nacionalinis parkas (2014), Dzūkijos nacionalinis parkas (2016), Aukštaitijos nacionalinis parkas, Labanoro regioninis parkas (2017), Lietuvos šaltinių katalogas: 220 versmių ir šaltinių (2017; atsakingasis redaktorius J. Satkūnas), knygos Požeminio vandens aktyviosios apytakos zonos hidrogeotermija (2012), Žemės ūkis ir požeminis vanduo (2015), Cheminėmis medžiagomis užteršto grunto ir požeminio vandens valymo metodai (2015).
2018 Lietuvos geologijos tarnybos specialistų kolektyvas (atsakingasis redaktorius J. Satkūnas) išleido požeminio vandens atlasą (Lietuvos požeminis vanduo: Hidrogeologijos atlasas = Groundwater of Lithuania: Hydrogeological atlas).